Kol vieni suka galvą, kur išgabenti susikaupusį sniegą, panevėžietis Žydrūnas Pilkauskas iš jo kuria pavasarį ištirpsiančių skulptūrų parką.
Jo namų kieme iš sniego gimsta ne visiems įprasti besmegeniai, bet krokodilai, banginiai, meškos, net Velykų salos simbolis moai ir kiti netikėti personažai.
Ž. Pilkauskas šypsosi, kad šiemet gamta nepagailėjo statybinės medžiagos skulptūroms, tik bėda, jog kieme jau vietos ima trūkti.
Kitokie besmegeniai
„Ąžuolo“ sodininkų bendrijos Gilių gatvėje atvykstančiuosius pasitinka netikėtas vaizdas – Velykų salos simbolį primenanti moai skulptūra.
Tiesa, ne iš akmens, o iš sniego.
Tai – tik vienas iš beveik dviejų dešimčių sniego kūrinių, kurie šią žiemą išsirikiavo Ž. Pilkausko kieme.
Kiek paėjėjus giliau į kiemą, grėsmingai dantis šiepia krokodilas, šokuoja įspūdingo dydžio varlė, saulutės atokaitoje šildosi katinas, čia pat įsitaisę pūpso pingvinai, banginiai, žuvys, jūros arkliukai, meškiukai, kiškučiai – visa ši pasakų karalystė sukurta iš sniego Žydrūno rankomis.
Gyvybės skulptūroms suteikia ir netikėtos detalės – burokėlių sultimis nupieštos akys ar lūpos.
Kai kurie lipdiniai – aukštesni ir už patį jų kūrėją.
„Bandau sniegą pažaboti. Tokios sniego krūvos nelabai gražiai žiūrisi, sumaniau vienai jų padaryti veidelį, visai neblogai išėjo, taip ir prasidėjo. Kaip sakau, tai visiems mums įprasti besmegeniai, bet kitaip“, – šypsosi sniego skulptūrų parko kūrėjas.
Statybinės medžiagos netrūksta
Sniego skulptūras panevėžietis kuria jau penktą žiemą iš eilės. Jis
prisipažįsta nė neįtaręs, kad juokingas bandymas iš didžiulės sniego pusnies nulipdyti meškiuką taip įtrauks, kad kiemas kasmet virs vis didesne balta galerija.
Tiesa, ankstesniais metais žiema nebuvo dosni sniego – geriausiu atveju pavykdavo nulipdyti vos keletą skulptūrų, o ir tos pačios džiugindavo neilgai.
Tačiau šioji žiema nepašykštėjo kūrėjui nei statybinės medžiagos, nei šalčio.
„Kai tokie šalčiai, negaliu dirbti, bet norisi galvą pravėdinti, kaip nors save realizuoti, tai ir meistrauju iš sniego. Akivaizdu, kad šiemet jo nepritrūksiu, tik kad vietos kieme jau nebelabai užtenka“, – po savo galeriją dairosi Ž. Pilkauskas.
Visi šie kūriniai panevėžiečiui gimsta spontaniškai – dažniausiai pati sniego krūva padiktuoja, kuo ji taps.
Pasak skulptūrų kūrėjo, žmona džiaugiasi pagražėjusiu kiemu, o smalsesni kaimynai kartais užsuka tarsi į parodą.
Žydrūnas kuklinasi, kad į menininkus nepretenduoja. Jo darbas susijęs su metalo pjaustymu ir baldų gamyba, bet vaikystėje labai patiko drožinėti iš medžio, tikriausiai dabar tas kūrybinis pradas prasiveržė kita forma.
„Man labai įdomu, o gal jau ateina tas metas, kai pradedu vaikėti“, – juokauja pašnekovas.
Grūdinasi šalčiu
Pasak sniego skulptūrų parko įkūrėjo, kūrinių gamyba iš ledo – gana dažna saviraiškos ar net meno forma, bet sniegas – gerokai retesnė medžiaga.
Mat lipdyti besmegenius galima tik esant atodrėkiui. O tokių dienų šią žiemą būtų galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais.
Tad panevėžiečiui tenka žaisti ne tik su sniegu, bet ir su lediniu vandeniu.
„Kai buvo atodrėkis, per vieną vakarą nulipdžiau tris skulptūras. Bet dabar sniegas nelabai tinkamas – tenka lieti vandenį. Kuo skulptūra didesnė ir dailesnė, tuo daugiau žaidimo su vandeniu. Kai nėra atodrėkio, sniegą reikia šildyti praktiškai savo rankomis“, – atskleidžia kūrėjas.
Paradoksalu, bet tokios atšiaurios skulptūrų kūrimo sąlygos tapo galimybe grūdintis.
Panevėžietis šypsosi, kad kieme darbuojasi vilkėdamas megztinį, rankas vilgo šaltu vandeniu, bet būtent tai – geriausias vaistas nuo peršalimo.
„Dirbant nereikia net šiltų drabužių – tai pats geriausias būdas grūdintis. Be to, šis užsiėmimas padeda lavinti ir rankų motoriką. Gal kada nors išdrįsiu kažką panašaus daryti ir iš betono. O galbūt net pradėsiu organizuoti kursus „Besmegenių lipdymas kitaip“, – šypsosi Ž. Pilkauskas.
