Kaip atrodo miestas, kai jis atgyja trimatėje erdvėje? Atsakymą į šį klausimą tarptautinėse robotikos varžybose pateikė panevėžietė gimnazistė Kamėja Lazauskaitė, sukūrusi išskirtinį projektą apie savo miestą. Jos inžinerinis darbas – tai pasakojimas apie technologijas, kūrybą ir meilę Panevėžiui.
Įvertinta tarptautinėje arenoje
Panevėžys gali būti ne tik taškas žemėlapyje ar vietovardis geografijos vadovėlyje.
Tarptautinėse robotikos varžybose „Preiļu Robotikas Čempionāts 2026“ jis atgijo trimatėje plokštumoje – kaip erdvinis šviesos ir formų pasakojimas.
Taip savo miestą pristatė Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos ir robotikos centro „RoboLabas“ auklėtinė Kamėja Lazauskaitė.
Jos projektas „3D landmarks of Panevėžys“, pelnęs 3-iąją vietą „Freestyle“ kategorijoje, sujungė technologinį mąstymą, inžinerinį tikslumą, meninį pojūtį ir miesto tapatybės paieškas į vieną darbą.
Kūrybiniame kelyje ir į varžybas Latvijoje Kamėją lydėjusi robotikos centro „RoboLabas“ mokytoja Laura Kuchalskienė pasakoja, kad trimačio paveikslo idėja brendo jau kurį laiką.
Tačiau aiškų pavidalą ji įgavo tuomet, kai robotikos būrelio merginos susibūrė į komandą ir pradėjo ieškoti ne tik techninio sprendimo, bet ir prasmingo turinio.
Jų tikslas buvo sukurti ne vien technologinį objektą, bet ir vizualų pasakojimą.
Tuo metu Panevėžio plėtros agentūros „Panevėžys NOW“ pristatytas miesto istorinių objektų žemėlapis tapo puikiu atspirties tašku – jis padėjo moksleivėms atsirinkti reikšmingus simbolius ir perkelti juos į šiuolaikišką, trimatę formą.
Panevėžį sudėjo iš simbolių
„3D landmarks of Panevėžys“ – tai projektas, kuriame miesto tapatybė perteikiama sluoksniais kuriamu trimačiu paveikslu.
Aukštaitijos siaurasis geležinkelis, legendinis Juozo Miltinio dramos teatras, Lėlių vežimo teatras, kunigaikščio Aleksandro paminklas, Švč. Trejybės bažnyčia, vėjo malūnas, ikoniška skulptūra „Vėžys“ – visi šie objektai, sujungti į vieną projektą, atspindi skirtingą Aukštaitijos sostinės veidą: jos istoriją, kultūrą, architektūrą ir kasdienį gyvenimą.
Smulkios detalės – medžiai, šviestuvas, tvora – padėjo sukurti vientisą, atpažįstamą miesto vaizdą.
Anot L. Kuchalskienės, kūrybinis procesas vyko etapais – nuo idėjos ir objektų atrankos iki 3D modeliavimo, rėmelio kūrimo ir galutinės kompozicijos surinkimo.
„Kiekvienas objektas buvo kuriamas kaip atskiras sluoksnis. Tik viską sujungus tapo aiškiai matomas galutinis rezultatas – erdvinis, vientisas ir estetiškai subalansuotas Panevėžio paveikslas“, – pasakoja mokytoja.
Trimatis miesto vaizdas
Pagrindinė naudota technologija – 3D modeliavimas, leido kurti objektus sluoksniais ir tiksliai valdyti jų formas.
Specialiai suprojektuotas rėmelis tapo ne tik technine, bet ir estetine kompozicijos dalimi, o LED apšvietimas dar labiau sustiprino erdvinį gylį ir vizualinį įspūdį.
Didžiausias iššūkis, anot L. Kuchalskienės, buvo objektų piešimas trimatėje programoje ir jų suskaidymas į sluoksnius.
„Reikėjo sudėtingas realių objektų formas supaprastinti taip, kad jos išliktų atpažįstamos ir kartu derėtų sluoksniuotoje kompozicijoje. Tai pareikalavo daug bandymų, tačiau būtent šis etapas labiausiai prisidėjo prie darbo kokybės“, – pažymi pedagogė.
Anot jos, technologijos šiame projekte tapo priemone, o ne tikslu.
Jos leido kūrybiškai interpretuoti objektus, o miesto tapatybė suteikė visam projektui turinį. Taip inžinerija, dizainas ir pasakojimas natūraliai susijungė į prasmingą visumą.
Technologijos kaip kūrybos įrankis
Tai anaiptol nėra pirmasis K. Lazauskaitės technologinis kūrybinis darbas.
Ji robotikos centrą lanko nuo pat šio atidarymo ir nuosekliai gilina žinias dirbdama su skirtingais mokytojais – Vitalijumi Salogubovu, Klaudija Pelanyte, taip pat ir Laura Kuchalskiene.
Vienas pirmųjų ir sudėtingiausių jos komandinių darbų buvo „Skrydžio tikslumo sistema“, vėliau sekė dizaino krypties projektai – dekoracinės vazos ir individualizuotas telefono dėkliukas.
Taip pat Kamėja su komandos drauge sėkmingai pasirodė A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus konkurse „Siaurukas: pažink, kurk, išsaugok“!
Moksleivės sukūrė išskirtinį trimatį siaurojo geležinkelio atviruką.
Šiuo metu Kamėja kartu su komanda įgyvendina naują projektą.
Kaip sako mokytoja L. Kuchalskienė, toliau nuosekliai plečia savo technologines ir kūrybines kompetencijas.
Ne žodžiais, o darbais
Pasak L. Kuchalskienės, Kamėja pristatydama projektą tarptautinėje arenoje buvo susikaupusi ir labai atsakinga.
„Ji kukli, tačiau itin kruopšti, todėl jaudulys labiau reiškėsi kaip noras viską atlikti tiksliai ir teisingai. Projektą ji pristatė brandžiai – aiškiai, argumentuotai ir ramiai“, – pažymi jaunųjų lyderių ugdytoja.
Pasitikėjimo moksleivei suteikė ir ankstesnės patirtys: dalyvavimas Vilnius TECH projekte „Ateities inžinerija“ VI sezone, kuriame pelnė pagrindinį prizą „Gaminio modeliavimo“ kategorijoje, bei laureato diplomas konkurse „Siaurukas: pažink, kurk, išsaugok!“.
Šios patirtys padėjo K. Lazauskaitei jaustis tvirčiau ir tarptautinėje erdvėje.
Anot L. Kuchalskienės, Kamėja yra labai atsakinga ir kruopšti kūrėja.
Ji geba dirbti komandoje, klausytis kitų ir prisidėti prie bendro rezultato darbu, o ne žodžiais.
„Tai brandus požiūris, kuris labai padeda komandiniams projektams. Tai leidžia komandai dirbti sklandžiai, o projektams – pasiekti aukštą kokybę“, – mano inovatorių vedlė.
Išsiskyrė iš kitų
L. Kuchalskienė pasakoja, jog tarptautinėse varžybose projektai nėra skirstomi pagal amžiaus grupes – savo darbus čia pristato ir darželinukai, ir moksleiviai, ir studentai ar vyresni dalyviai.
Todėl darbų spektras būna labai platus ir įvairus.
Pedagogės manymu, Kamėjos projektas išsiskyrė estetika ir unikalumu.
Siekiant pabrėžti Panevėžio miesto objektų išskirtinumą, sukurti skirtingo gylio sluoksniai, sujungti į vientisą trimatį paveikslą.
Jis labai aiškiai perteikia erdvinį vaizdą ir miesto tapatybę.
„Būtent šis sprendimas daugelį dalyvių ir žiūrovų privertė stabtelėti ir gerai įsižiūrėti, nes Kamėjos projektas ne tik demonstravo technologinius gebėjimus, bet ir pasakojo aiškią, vizualiai patrauklią miesto istoriją“, – sako L. Kuchalskienė.
Svarbiausia – komanda
Tarptautinėse varžybose Panevėžiui atstovavo ir kiti „RoboLabas“ jaunieji kūrėjai: Erikas Brazdžionis, Ovidijus Labeckis, Artonas Gelumbauskas, Viktoras Lukšta, Modestas Raila, Jokūbas Kudirka.
Komandos nariai „Antweight“, „Freestyle“ ir „LEGO Sumo“ rungtyse taip pat pateko į finalus.
„Iš mokytojos perspektyvos galiu pasakyti, kad pasiruošimas šioms varžyboms visiems vaikams gerai sekėsi. Mūsų komanda yra itin vieninga – jie padeda vieni kitiems ir ruošdamiesi varžyboms, ir jose dalyvaudami“, – džiaugiasi mokytoja.
Ypač daug palaikymo sulaukia tie, kurie robotus varžybose pristato pirmą kartą.
Patyrę komandos nariai dalijasi patarimais ir padeda spręsti iškilusius techninius iššūkius.
„Žinoma, vaikai yra vaikai – net ir paruošus robotą, kyla noras jį dar kartą išbandyti ar patobulinti. Dėl to kovų robotus teko perdaryti net paskutinę naktį prieš varžybas. Tačiau tai nėra chaosas, o gyvas mokymosi procesas, kuriame mokiniai ugdo problemų sprendimo, komandinio darbo, atsakomybės ir gebėjimo dirbti ribotą laiką kompetencijas“, – sako pedagogė.
Dalyvaudami tokiose varžybose mokiniai stiprina komandinio darbo, problemų sprendimo, inžinerinio mąstymo ir atsakomybės įgūdžius.
„Ugdomas ir gebėjimas prisitaikyti prie nenumatytų situacijų, pasitikėjimas savimi, supratimas, kad klaidos yra natūrali kūrimo proceso dalis. Mano manymu, būtent tokios patirtys labiausiai augina vaikus – ne tik kaip technologijų kūrėjus, bet ir kaip asmenybes“, – pabrėžia L. Kuchalskienė.
