Panevėžio rankinio bendruomenei atidavusi daugiau nei keturis dešimtmečius ir komandą į istorinę pergalę atvedusi trenerė Aldona Šlėktienė kuklinasi nesanti žvaigždė, o tik dirbanti, kas jai labai patinka.
Yra žmonių, kurių pavardžių dabar nerasime statistikos lentelėse. Tačiau be jų miestų sporto istorijos paprasčiausiai nebūtų. Aldona Šlėktienė – viena tokių. Daugiau nei per keturis dešimtmečius ji Panevėžio moterų rankinio bendruomenei atidavė visą save.
45-eri metai – tiek Panevėžio moterų rankinio istoriją rašo nusipelniusi trenerė Aldona Šlėktienė.
„Nebuvau sporto žvaigždė, o ir trenerė vidutinė. Aš paprastas žmogus, kuris myli savo darbą ir jį dirba“, – kuklinasi didžiausią sezono sensaciją pateikusi trenerė, reprezentacinę Panevėžio moterų rankinio komandą HC „Kova“ atvedusi į bronzinę pergalę.
Prireikė 15-os metų, kad medaliai sugrįžtų į Aukštaitijos sostinę.
Už šią pergalę Panevėžio sporto apdovanojimuose gausus būrys rankininkių ant scenos atsiėmė geriausios moterų komandos apdovanojimą.
Pažadas tapo gyvenimo keliu
Pažvelgę į Aldonos Šlėktienės pasą visi kilstelėtų antakį. 66-erių rankinio sporto ambasadorė, regis, atrado laiką sustabdančią mašiną.
Tačiau Aldona tik šypsosi: pasitempti ją verčia ir senti neleidžia ne stebuklinga laiko mašina ar piliulė, o ugdytinės.
Daugiau nei keturis dešimtmečius Panevėžio moterų rankinio bendruomenei atidavusi Aldona išties nėra grynakraujė panevėžietė. Tačiau save jau seniai tokia laiko.
Juokiasi, jog nuvykusi į klasės susitikimą neretai išgirsta pastebėjimų, kad jau ir šneka visiškai panevėžietiškai.
A. Šlėktienės keliai į Panevėžį vingiuoti.
1981 metais baigusi Vilniaus pedagoginį institutą, turėjo tris pasirinkimus – vykti į Šiaulius, Kauną ir Panevėžį.
Pasirinko Aukštaitijos sostinę.
„Tuo metu dalyvavome moterų čempionate ir žaidėme „Ekrano“ salėje. Po varžybų prie manęs priėjo tuometinis Panevėžio rankinio federacijos prezidentas Vytautas Buterlevičius ir trenerė Gražina Markevičienė. Pasiūlė atvykti į Panevėžį. Mano tuometis treneris, šviesaus atminimo Jonas Daniūnas, vadovavęs „Šviesos“ komandai, taip pat labai palaikė šią idėją: sakė, kad Panevėžys labai gražus miestas, važiuok, čia bus geros sąlygos sportuoti ir gyventi. Paskui nuvažiuoju į Šiaulius – ten gaunu pasiūlymą. Nuvažiuoja į Kauną – dar vienas pasiūlymas. Bet aš esu žodžio žmogus – atvažiavau į Panevėžį“, – jaunos ir perspektyvios rankininkės medžioklę prisimena Aldona.
Puikių duomenų aukštaūgė Panevėžyje prisijungė prie „Ekrano“ moterų rankinio komandos.
Taip po kruopelytę lipdėsi Panevėžio komanda, kuri buvo lygiavertė varžovė kitų miestų klubams – ir tikrai kietas riešutėlis.
Gaila, jog šios sudėties „Ekrano“ rankininkės netapo šalies čempionato prizininkėmis. Nors trūko labai nedaug.
Mamai atkalbėti nepavyko
A. Šlėktienė gimtuosius namus Karagandos mieste, Kazachstane, paliko labai anksti.
Dar prieš studijas Vilniaus pedagoginiame institute aštuonerius metus gyveno Utenoje.
Ten mokėsi, sportavo lengvąją atletiką. Bet tikrasis lūžis įvyko šeštoje klasėje, kai nuo vaikystės fiziškai labai stipri mergina atrado rankinį.
„Man labai patiko tas azartas, emocija. Lengvai sekėsi. Jei nebūtų sekęsi, tikriausiai nebūčiau ir pasilikusi. Žaidžiau lengva ranka“, – pasakoja A. Šlėktienė.
Jaunutė sportininkė anuomet apie karjerą negalvojo. Ji apskritai nesiejo rankinio su sportine karjera – žaidė, nes patiko.
„Man niekas tuomet nepaaiškino, kas yra ta sportinė karjera, kad per sportą gali kažką pasiekti“, – sako A. Šlėktienė.
Be to, Aldonos mama buvo kategoriškai prieš sportą. Vis kartodavo dukrai, kad iš to duonos nevalgys.
Aldona svarsto, jog taip mama ją norėjo apsaugoti: galbūt nuo traumų, kurias matė artimoje aplinkoje, galbūt tiesiog linkėjo gero.
Jau įstojusi studijuoti geografijos ir kūno kultūros į Vilniaus pedagoginį institutą, Aldona žaidė
„Eglės“, „Šviesos“ rankinio komandose. Vilkėdama „Šviesos“ marškinėlius užėmė trečiąją vietą aukštųjų mokyklų čempionate.
„Pirmi dveji studijų metai buvo labai sunkūs, o ir konkursas didžiulis, – pamena pašnekovė. – Faktiškai visos „Eglės“ žaidėjos išėjo. O mano prioritetas buvo baigti mokslus.“
Ambicinga mergina tą ir padarė.
Dvejopi standartai
Panevėžyje anuomet ją pasitiko išties stipri trenerių komanda – rankinio meistrais tituluoti Rimvydas Markevičius, Algirdas Ambrazas, Sergejus Sokolovas, kiti patyrę specialistai. Aldona jautėsi patekusi į profesionalią, ambicingą aplinką.
Tačiau ji neslepia, jog sovietmečiu moterims sporte teko pakovoti ne tik aikštelėje. Jos turėjusios įrodyti daugiau nei vyrai treneriai.
Tačiau būtent šis laikotarpis suformavo tvirtą stuburą. Laikui bėgant atsirado ir pagarba.
„Sunkūs laikai buvo, bet aš tada pasakiau, kad ir kitiems, ir sau įrodysiu, kad galiu. Džiaugiuosi, kad dabar tokio požiūrio į moteris sporte jau mažiau“, – sako A. Šlėktienė.
Anot Aldonos, apskritai per šį ilgą laikotarpį keitėsi ne tik požiūris, metodikos, bet pats bendravimas su jaunimu. Spaudimu bet kokia kaina dabar jau nieko nepasieksi – reikalingas abipusis dialogas, pagarba vaikui.
Rankinio trenerė įsitikinusi: sportas turi teikti džiaugsmą.
„Pirmiausia sportas turi vaikui patikti. Antra – turi sektis. Jei vaikas nemato prasmės ir nejaučia džiaugsmo, jis pasitrauks. Jei akys nežiba, nieko nebus“, – ne kartą įsitikino jaunąją kartą treniruojanti A. Šlėktienė.
Ji svarsto, jog koją sporte kiša ir tai, jog šiuolaikinei kartai šiandien sunku susikoncentruoti į vieną tikslą – po pamokų vaikai ir sportuoja, ir groja, ir šoka, ir vaidina.
O dauguma tėvų, pastebi trenerė, nelinkę lydėti vaikų sportiniame kelyje.
Darbas nuo nulio
Rankinis, anot Aldonos, jai pačiai davė labai daug. Užgriuvus negandoms buvo savotiška terapija, padėjo išgyventi sunkiausius gyvenimo etapus.
Taip pat išmokė drausmės, atsakomybės, darbo komandoje, kovos už būvį. Tą norėtų perduoti ir savo auklėtinėms.
Be to, rankinis dovanojo bendruomenę, su kuria sieja ne tik sportas, bet ir labai artimas ryšys. Ne veltui ji vadina save komandos mama.
„Sakau savo buvusioms auklėtinėms, dabar jau irgi trenerėms, kad man toks jausmas, jog aš jas išnešiojau, pagimdžiau ir paleidau į gyvenimą. O kai pradėjau dirbti trenere, man niekas nepadėjo ir nepamokė. Viską dariau nuo nulio pati“, – pasakoja Aldona.
Ji mena ir pirmąsias kaip trenerės varžybas Panevėžyje.
Namų tvirtovėje tąkart susikovė su molėtiškėmis. Jaunutė trenerė nežinojo, kad su savimi reikia turėti žaidėjų dokumentus, tad joms iš karto buvo įskaitytas pralaimėjimas.
Iš tokių situacijų A. Šlėktienė kantriai mokėsi.
Pirmąjį didelį laimėjimą pasiekė bendradarbiaudama su treneriu R. Markevičiumi, kuris, ko gero, pastebėjo jos atsidavimą darbui.
1987 ir 1988 m. jos ir trenerio sėkmingas duetas atvedė auklėtines prie Lietuvos radijo ir televizijos (RTV) mažosios taurės. Sėkmę jiedu pakartojo ir 1997 metais.
A. Šlektienė išugdė ne vieną įvairaus amžiaus grupių čempionę.
1997 metų Europos jaunių klubinių komandų čempionate ir 1998 metų pasaulio jaunių olimpiadoje jos treniruotos auklėtinės kartu su R. Markevičiaus ugdytinėmis iškovojo 2-ąją vietą.
2015 m. panevėžietei teko apsiauti ir Lietuvos rinktinės trenerės batelius.
Emocijos netelpa statistikoje
Savo sportinės karjeros A. Šlėktienė nesieja su medaliais ar skambiomis pergalėmis.
Žinoma, buvo įsimintinų momentų – lemiamų jos įvarčių, paskutinės sekundės metimų ir netikėtų pergalių. Tačiau Aldonai svarbiausia visada liko pats žaidimas, komandinė dvasia, emocija, o ne statistiniai rodikliai.
Sportas jai buvo ir liko ne karjeros planas, o gyvenimo būdas.
„Dabar pradėjau galvoti: taip, laimėjau, o ką laimėjau? Aš viską dariau iš meilės rankiniui. Aišku, kai lemiamą įvartį įmeti, ateina euforija, bet tą dariau, nes man labai patiko ir sekėsi“, – svarsto A. Šlėktienė.
Ant pečių – Panevėžio moterų rankinis
Iš tiesų moterų rankiniui A. Šlėktienė atidavė daugiau nei šimtą procentų savęs. Ko gero, jei ne ji, šiandien Panevėžyje šis sportas jau būtų miręs.
„Kai vienas po kito išėjo treneriai Markevičius, Dambrauskas, likau viena, turėjau keturias grupes auklėtinių. Juk nepasakysi vaikui, eik iš čia, man visko per daug. Važiuodavau į varžybas, dirbdavau su tomis keturiomis grupėmis, nors atlyginimą gaudavau tik už dvi. Tiesiog dirbau savo darbą ir nesijaučiu kažką tokio padariusi“, – kuklinasi ilgametė trenerė, išauginusi ne vieną rankinio talentą.
Užsispyrimas, tikėjimas tuo, ką daro, galiausiai atvedė Aldonos treniruojamą Panevėžio moterų rankinio komandą prie istorinės pergalės Lietuvos čempionate – po penkiolikos metų pertraukos panevėžiečių krūtinę pernai papuošė bronzos medaliai.
„Šia pergale pati ilgai negalėjau patikėti. Pagalvojus, kokį sunkų žygį mes kartu nuėjome, šita bronza mums tikrai prilygsta auksui“, – sako A. Šlėktienė.
Išties skambią pergalę parvežęs, iš gilios duobės prikeltas moterų rankinio klubas HC „Kova“ gyvas tik gerų žmonių, kuriuos Aldona sutiko savo kelyje, dėka.
Griežta įstatymo raidė galiausiai buvo privedusi klubą prie likvidavimo. Klubą ir komandą Aldonai su bendraminčiais teko lipdyti iš naujo nuo pat pamatų.
„Verkiau kruvinomis ašaromis. Sakiau, aš turiu karolius, tik duokite man siūlą. Nenorėjau nuvilti merginų, nes jos manimi patikėjo“, – sako A. Šlėktienė.
Nuo gydytojų iki Seimo apsaugos
Komandos formavimo pradžia, anot A. Šlėktienės, buvusi išties sunki. Ji puikiai suprato, jog vienas lauke – ne karys.
„Dar niekada nebuvo taip, kad šitaip nejausčiau savo komandos. Mums tikrai sunkiai ėjosi. Tačiau po truputį ji pildėsi. Prikalbinau žaidėjas, atėjo Tomas – mūsų komandos generatorius. Tada pamatėme, kaip kiekvienoje šeimoje yra reikalingas vyras“, – šypteli Aldona.
Šiuo metų komandos branduolys, anot A. Šlėktienės, labai stiprus. Tiek fiziškai, tiek savo laimėtojų mentalitetu.
Bronzinių moterų komandoje vietą randa nuo gydytojų, trenerių iki Seimo apsaugos darbuotojų.
Per daugelį metų užaugo ne viena karta merginų, kurioms rankinis tapo svarbia gyvenimo mokykla. Dalis jų pasirinko sporto kelią, kitos sėkmingai realizavo save visai kitose srityse, tačiau ryšys išliko.
Tai A. Šlėktienei – didžiausias įvertinimas.
Buvusios auklėtinės su trenere ir šiandien dalijasi džiaugsmais, rūpesčiais ir svarbiais gyvenimo įvykiais.
Iš aikštelės – į tribūnas
A. Šlėktienė juokauja darbą jau vadinanti priklausomybe – dar negali įsivaizduoti savęs be rankinio.
„Jau sakiau, kad viskas, nebegaliu, nebenoriu, nebedirbsiu, ir vėl viskas iš naujo. Bet po truputį man reikės užleisti pozicijas, nutraukti šią bambagyslę“, – šypsosi Aldona.
Tiesa, dabar A. Šlėktienė jau gali šiek tiek daugiau laiko skirti sau.
Moterų komandos HC „Kova“ vadeles ji perdavė į pačias patikimiausias rankas – buvusių savo auklėtinių Lauros Salamanavičės ir Simonos Kolosovės.
Sako konkurencijos nejaučianti. Atvirkščiai: labai džiaugiasi, jog auklėtiniai praauga savo trenerius.
„Iš šalies kartais girdžiu: kodėl tu taip padarei? Kodėl tu išėjai iš komandos? Taigi taip sekasi! O tai kada man išeiti, kai jau nebesiseks?“ – retoriškai klausia trenerė.
Tiesa, dalelė Aldonos širdies liko kartu su moterų komanda – tik jau tribūnose.
„Kaip gerai, kai motina užaugina vaiką ir tam vaikui puikiai sekasi. Labai džiaugiuosi, kad tokiai šauniai kompanijai atidaviau tai, kas man brangu. Kai tokia šauni bendruomenė ir varžybas iš žiūrovo vietos stebėti maloniau. Aš ateinu čia ir man tiesiog labai gera“, – šypsosi A. Šlėktienė.
Rankinio ateities pamatai
Iš rankinio aikštelės A. Šlėktienė galutinai nepasitraukė, treniruoja jauniausias, dar nenušlifuotas rankininkes.
Tiesa, trenerė neslepia, jog tokiame amžiuje iššūkių daug. Vaikai nebenori sunkiai dirbti, sportuoti, darosi sunku juos išlaikyti salėje.
„Jaunimas tarsi įsikandęs frazę „Nėra motyvacijos“. Kokios motyvacijos trūksta? Patinka? Patinka. O kodėl tada nėra motyvacijos?“ – stebisi Aldona.
Ji sako žinanti, jog visiems neįtiks.
Vieniems gali pasirodyti per griežta trenerė, kitiems – atvirkščiai.
Svarbiausias jos tikslas – įskiepyti meilę rankiniui, suburti gausią jo bendruomenę ir ateities kartoms palikti gilią moterų rankinio sporto kultūrą Panevėžyje.
Grožis akims
Kai HC „Kova“ komandos vyriausiosios trenerės vairą perdavė jauniesiems specialistams, A. Šlėktienės gyvenime atsirado kiek daugiau laiko sau.
Jį dabar skiria kelionėms ir draugėms, džiaugiasi anūke, randa laiko nueiti spektaklį ar koncertą.
Juokauja gyvenanti kaip karalienė.
„Man labai patinka menas. Kai nuvažiuoju į užsienį, visada aplankau galerijas. Patinka Klodo Monė darbai. Dar patinka architektūra. Mėgstu vaikščioti po pastatus, juos apžiūrinėti. Man tai – visiškas atsipalaidavimas“, – meniškąja puse nustebina trenerė.
