Panevėžietis Jurmantas Maselis silpnai mato, tačiau tai jam netrukdo daugiau nei dešimtmetį vadovauti organizacijai, vienijančiai turinčiuosius regėjimo negalią, ir smagiai užgroti akordeonu.
Jurmantas gimė silpnaregis, nors jo tėvai matė puikiai. Gydymo paieškos stebuklo neatnešė, tačiau negalia neatskyrė nuo pasaulio.
Net ir vardas, atsiradęs per klaidą, tapo dar vienu išskirtinumo ženklu žmogaus, kuris išmoko nepasiduoti.
Stebuklas neįvyko
Panevėžiečiui Jurmantui Maseliui tėvai buvo parinkę Irmanto vardą. Tačiau, kaip kartais nutinka, registruojant kūdikio gimimą dokumentuose atsirado Jurmantas.
Per visą savo gyvenimą – jau 56-erius metus – panevėžietis sako nesutikęs nė vieno kito Jurmanto, o ir apskritai negirdėjęs, kad kas nors turėtų tokį vardą.
J. Maselis – silpnaregis, jau dvylika metų vadovaujantis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Panevėžio miesto ir rajono filialui.
Dažniausiai, sako Jurmantas, žmonės regėjimą praranda ūgtelėję, suaugę ar senatvėje. Akys aptemsta dėl ligų, traumų, nelaimingų atsitikimų.
Nematančių ar silpnaregių gimsta gerokai mažiau.
Tačiau būtent tokia dalia teko jam – Jurmantas gimė turėdamas regos negalią, nors tėvai matė puikiai.
„Kur tik manęs, dar mažo, nevežiojo tėvai, tikėdamiesi pagalbos. Išnaršytos gydymo įstaigos, o išgirdę apie kokį gerą daktarą, vėl veždavo, tikėdamiesi, kad įvyks stebuklas. Tačiau stebuklas neįvyko. Apžiūrėję specialistai tik pasakydavo, kad niekas man nepadės“, – prisimena J. Maselis.
Jis svarsto, kad gydytojai, gal tėvų paprašyti, jam išrašydavo akinius, nors juos užsidėjęs geriau nematydavo.
Vis dėlto buvo verčiamas akinius nešioti.
Stiprybės teikė mylintys tėvai
Atėjus laikui eiti į mokyklą, Jurmantui parinkta Aklųjų ir silpnaregių mokykla Kaune.
Tačiau jis sako buvęs nedrąsus vaikas, o ir tėvams nebuvo lengva išleisti sūnų tokion tolybėn.
Taigi Jurmantas liko mokslų krimsti Raguvėlės aštuonmetėje, maždaug už penkių kilometrų nuo gimtojo Nibragalio kaimo.
Nibragalys yra Panevėžio rajone, Raguvėlė – Anykščių, tad eidamas į mokyklą berniukas kasdien kirsdavo dviejų rajonų ribas.
Silpnai matančiam vaikui mokykloje buvo sudarytos išskirtinės sąlygos mokytis.
„Visi vaikai kuprinėse nešiojosi vadovėlius, o aš turėjau du komplektus – vieną laikiau namuose, kitą mokykloje. Be to, man buvo leidžiama per pamokas prieiti prie lentos, kad galėčiau pamatyti, ką mokytoja joje parašo. Sėdėdamas suole to tiesiog nemačiau“, – pasakoja Jurmantas.
Toks – dabartiniais terminais – integruotas vaikas klasėje jis buvo vienintelis.
Prisimena, kad dėl negalios teko patirti ir patyčių, tačiau užteko vidinės stiprybės užgauliojimų pernelyg nesureikšminti.
Jis svarsto, jog stiprybės teikė ir tai, kad augo tvirtoje, mylinčioje šeimoje.
Pakluso akordeonas
Sunkokai matydamas, dar vaikystėje Jurmantas išmoko groti akordeonu. Puikiai šiuo instrumentu grojo senelis ir dėdė, tad groti pamokė ir vaiką.
Anksčiau Panevėžio miesto ir rajono žmonės su regos negalia turėjo savo kapelą, tad J. Maselis grojo joje.
Žmonių su regėjimo negalia organizacijai vadovaujantis J. Maselis sako, kad senieji kapelos nariai arba išlydėti į amžinybę, arba jau garbaus amžiaus, tad susirinkti groti ir dainuoti jiems sunkoka. O turintieji šią negalią jauni nebesiburia į meno kolektyvus.
„Pasikeitė pasaulis, pasikeitė ir poreikiai. Pastebiu, kad žmonės daugiau bendrauja su kompiuteriu nei vienas su kitu“, – dėmesį atkreipė J. Maselis.
Atskirtį pajunta prekybos centruose
J. Maselio vadovaujamas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Panevėžio miesto ir rajono filialas vienija 210 narių.
Pirmininkas neabejoja, kad turinčių šią negalią mieste bei rajone gerokai daugiau.
2026-ieji – jubiliejiniai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai. Prieš šimtmetį ji įkurta Kaune.
J. Maselis sako, kad būtent pastaraisiais metais, kai Lietuvoje vyksta neįgaliųjų integracija, ėmė keistis ir aplinkinių požiūris į turinčiuosius regėjimo negalią.
Tačiau, svarsto pašnekovas, didžiausią atskirtį tenka patirti ne kur kitur, o prekybos centruose.
„Jei sunkiau matantis žmogus kitų pirkėjų paklausia, kiek kainuoja viena ar kita prekė, paprastai jam pasako ir paaiškina. Bet jei kreipiesi į salės darbininką, dažniausias atsakymas: „Parašyta“, – karčia patirtimi dalijasi Jurmantas.
Meilė nebuvo akla
Puikiai reginčiųjų šeimoje gimęs J. Maselis vedė taip pat jokių regos problemų neturinčią merginą. Gerai mato abu jųdviejų vaikai – sūnus ir dukra.
Jis juokauja, kad meilė būsimai žmonai nebuvo akla. Tačiau kad gerai įžiūrėtų į mylimąją, teko prieiti kuo arčiau.
Myluojant gimusius vaikus, taip pat tekdavę juos kuo arčiau prisitraukti, kad gerai įžiūrėtų bruožus, nutartų, į ką – mamą ar tėtį – mažyliai panašūs.
Jurmantas džiaugiasi, kad tėvai jį išmokė daugelio ir namų ruošos, ir ūkio darbų.
Baigęs aštuonmetę norėjęs stoti mokytis staliumi, bet nebuvo priimtas. Vidurinę baigė jau vėliau, dirbdamas Panevėžyje silpnaregiams skirtoje įmonėje Beržų gatvėje. Tame pat pastate veikė ir mokykla.
Dabar nebeliko nei mokyklos, nei pačios įmonės.
J. Maselis apgailestauja, kad daug regėjimo negalią turinčių žmonių neranda darbo.
„Susitikime su Užimtumo tarnybos darbuotojais paklausiau, kiek per pastaruosius metus Panevėžio įmonės įdarbino žmonių su regėjimo negalia. Išgirdau atsakymą: „Nė vieno“, – konstatavo J. Maselis.
O pats visą gyvenimą dirbo: pagalbiniu darbininku Panevėžyje, vėliau – tokį pat darbą stalių dirbtuvėse Anykščių rajone, Surdegyje.
Tame nedideliame kaime su žmona ir kurį laiką gyveno. Dabar Maselių šeima – panevėžiečiai.
Vasaromis Jurmantas su šeima dažnokai važiuoja į tėvų sodybą Nibragalyje ir mėgaujasi kaimo gyvenimu.
Daug kuo apdovanotas
„Nuo mažens esu tikintis. Tikėjimo tiesų mane išmokė tėvai. Tikėjimas man teikia stiprybės, žinojimo, kad, nors turiu negalią, esu daug kuo kitu apdovanotas. Turiu puikią šeimą, turiu rankas, valios, jaučiu atsakomybę už visus, kurie man patikėjo vadovavimą“, – vardija J. Maselis.
Pasidžiaugė turintis ir gebėjimą neliūdėti, negailėti savęs, nekreipti dėmesio į tuos, kurie – ar specialiai, o gal ir netyčia, bando jį sumenkinti dėl negalios.
Anot Jurmanto, žmonėms su negalia nereikia gailesčio, užuojautos – tik paprasčiausio supratimo.
„Taip jau yra, kad geriausiai kito negalią supranta arba patys ją patyrę, arba tie, kurių šeimose, aplinkoje yra tokių žmonių. Bet pasaulis keičiasi, supratimo, bičiulystės jame daugėja“, – neabejoja J. Maselis.
