Tačiau Vyriausybė pasakė „taip“, o prie derybų stalo sėsta tik birželio mėnesį.
Bado akcijos vyriausybėms įdomios tik tuo atveju, jei žmogus marindamasis reikalauja ko nors labai konkretaus ir pagrįsto. Būtent dėl to prie Seimo badavę smulkieji verslininkai keturis su puse mėnesio bergždžiai bandė sugėdinti Andriaus Kubiliaus Vyriausybę: nei kas nors ketino numirti, nei reikalavimai buvo labai konkretūs. O tada prasidėjo vasara – pats darbymetis turguje – ir smulkiųjų prekeivių užnugaris sumenko.
Kalbant apie protestą galima prisiminti vos prieš mėnesį nuo plaučių vėžio mirusį britą Brianą Haw. Jis buvo ne tik užkietėjęs rūkorius, bet ir nenuilstantis taikos aktyvistas. Nepaisydamas diagnozės jis iki pat mirties traukė tabaką kaip kaminas, o pastaruosius 10 metų gyveno palapinėje prie britų parlamento, šitaip protestuodamas prieš Jungtinės Karalystės ir JAV užsienio politiką. Dėl to jis paaukojo šeimą: 2003 metais išsiskyrė su žmona, su kuria augino 7 vaikus. B. Haw teigė, kad jis privalėjo likti aikštėje, kad nuolat primintų, jog ne viskas tvarkoj.
Panašią žinią turėjo ir prie Seimo badavę Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos (LSVPA) žmonės, norėję parodyti, kad Vyriausybė juos žlugdo ir nereaguoja į jokius dialogo reikalavimus. Tačiau niekas nesiruošė dėl kasos aparatų nusibadauti kaip koks Mahatma Gandhis. Akcija labiau siekta išrėkti: „mes esame“. Tačiau tokiu atveju keturi su puse mėnesio yra mažoka.
Be to, smulkiųjų verslininkų reikalavimai nebuvo labai konkretūs ir pagrįsti. Prie bankrutavusios „Inkaro“ gamyklos bado akciją 2000-aisiais paskelbę įmonės darbuotojai turėjo konkretų tikslą: reikalavo atiduoti neišmokėtus atlyginimus. Be to, tąkart badavo trys konkretūs asmenys, o ne kelios dešimtys pagal grafiką. „Inkaro“ protestuotojai savo pasiekė – pas juos su maišeliu grynųjų pinigų, neteisėtai paimtų iš Kelių fondo, atėjo tuometinis Kauno apskrities viršininkas Kazys Starkevičius.
Smulkieji verslininkai, protestuodami prieš kasos aparatus, badaudami prie Seimo reikalavo nežlugdyti smulkaus verslo, o tai labiau primena B. Haw taikos akciją nei konkrečius „Inkaro“ darbininkų reikalavimus.
Šia akcija smulkieji verslininkai nebent dar kartą įrodė, ką nuo pat kadencijos pradžios teigia Andriaus Kubiliaus kabineto kritikai – ši Vyriausybė yra kurčia ir arogantiška.
Aprimo įniršis – nebeliko užnugario
Pasak LSVPA vadovės Zitos Sorokienės, bado akcijos metu prie parlamento stovėjusiame vagonėlyje savanoriškai badavo iš viso 50 žmonių. Asociacija ragino savanorius keistis kas savaitę, tačiau kai kurie išbuvo ilgiau, pavyzdžiui, asociacijos garbės pirmininkas Eduardas Šablinskas – 43 dienas, o viena prekiautoja iš Halės turgaus – dukart po dvi savaites. Visos akcijos metu badautojų oficialiai neaplankė nė vienas Vyriausybės atstovas. Akcijos pradžioje buvo atėjęs premjero patarėjas Mykolas Majauskas, bet incognito.
Vyriausybės dėmesys buvo minimalus, visai kitaip nei 2009 metais, kai ta pati smulkiųjų verslininkų asociacija, grasindama didžiule protesto akcija, su Ūkio ministerija sugebėjo pasirašyti memorandumą. Jame ministerija pažadėjo stengtis neįvesti kasos aparatų ir nenaikinti verslo liudijimų. Pasirašymas įvyko dvi savaitės po garsiųjų sausio 16 dienos riaušių, tad atrodo, kad šiokį tokį poveikį jos turėjo.
Tačiau dabar, kai visuomenės įniršis aprimęs, o ekonomika atsispyrė nuo dugno, vėl galioja stipriųjų žaidimo taisyklės. Joms pakeisti vien bado vagonėlio, kuris, ko gero, bus nurašytas kaip ne itin vykusi viešųjų ryšių akcija, arba grasinimų daugiatūkstantinėmis akcijomis, kurias surengti vargu ar pavyktų, neužteks. Be to, Vyriausybei nebuvo reikalo nė žingsnelio žengti atgal dar ir todėl, kad sprendimas įvesti kasos aparatus į turgavietes sulaukė visuomenės pritarimo.
Ko gero, tai supratusi LSVPA nusprendė kreiptis į Briuselį. Pakeista taktika rodo, kad turgaus atstovų pozicijos Lietuvoje silpsta: įniršis, kuris buvo įgavęs protesto formą, silpsta ir tampa inertiškas. Dabar jau valdantieji jį pajus tik prie balsavimo urnų.
EK negalės kištis į reguliavimo klausimus, tačiau smulkiųjų verslininkų atstovai tikisi, kad ši bent jau pagrūmos dėl vienašališko Vyriausybės darbo stiliaus. Ministrų kabinetas teisinsis, kad apsisprendus dėl kasos aparatų įvedimo smulkieji verslininkai buvo kviesti dialogui dėl konkrečios jų įvedimo tvarkos. Smulkieji įrodinės, kad buvo pažeistas memorandumas, todėl jie tokį Vyriausybės siūlymą pagrįstai boikotavo. Tiesa, Ūkio ministerija galbūt išties memorandumo įsipareigojimus sulaužė, tačiau kasos aparatai visų pirma buvo ne jos, o Finansų ministerijos žygis į pilkąsias ekonomikos zonas.
Pažais pagal A. Kubiliaus taisykles
A. Kubilius nuolat kartoja, kad dėl mitingų ir protestų reikalai nepajudės – reikia sėsti prie stalo ir kalbėtis. Smulkieji verslininkai išsireikalavo, kad būtų sudaryta nauja Vyriausybės darbo grupė jų problemoms aptarti.
Socialinis dialogas nėra blogai, bet smulkiųjų, kurie grupėje turi tik vieną atstovą, lūkesčiai gali būti nepamatuoti. Dialogas gali tapti koziriu A. Kubiliaus rankose: jis galės sakyti „mes pasitarėme“ ir teisėtai praleisti dalį „ir aš nusprendžiau“.
Tuo metu smulkieji verslininkai, ko gero, tikėsis, kad būsima Vyriausybė, kurią veikiausiai formuos opozicinės partijos, dabar rėmusios smulkiųjų priekaištus ir iniciatyvas, apsigalvos ir kasos aparatus atšauks.
