Demokratijų bendrija priviliojo privatiems pokalbiams ir H. Clinton
Lietuva išgyveno dar vieną didelį tarptautinį renginį. Nors iki šiol per visą Lietuvą būtų susidarę gal kokie keli šimtai žmonių, kurie nors kartą buvo girdėję Demokratijų bendrijos pavadinimą, kelios dienos aukščiausio lygio renginių turėjo šį skaičių padidinti bent dešimt kartų. Tačiau ar ką nors daugiau pakeitė kelios dienos kalbų, sveikinimų ir priėmimų? Juk turėtų būti ne tik ciniška ir skeptiška „diplomatinių balių“ pusė, kur svarbiausi klausimai – „kas kiek kainavo?“ – bet ir idealistinė. Juk pati Demokratijų bendrija kurta tikintis, kad ji kažką pakeis pasaulyje.
Reikėtų pripažinti, pasaulyje taip pat apie Demokratijų bendriją žino tikriausiai tiek pat, kiek apie Eskimų ir Indėnų Olimpiadą (beje, šios Olimpiados istorija siekia jau penkis dešimtmečius, tad tikėtina, kad apie ją žino daugiau žmonių). Pasaulio žiniasklaidos priemonėse apie Vilniaus renginius praslydo tik viena kita žinutė ir tai tik dėl to, kad JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton būtent Vilniuje pasakė keletą žodžių apie Siriją ar kažkas suskaičiavo, kiek moterų prezidenčių susirinko vienoje vietoje. Tačiau bendrąja prasme pasauliui tai buvo „ne-įvykis“ (angliškai tai skambėtų kaip „no-event“), kaip ir pati Demokratijų bendrija ir toliau liks „nežinomas vardas“(arba „no-name“, kaip angliškai jau beveik įprasta išsireikšti ir pas mus).
Lietuvos žiniasklaidoje pranešimų apie Lietuvos pirmininkavimo Demokratijos bendrijai baigiamuosius renginius buvo daugiau, nors ir Lietuvos žurnalistai „medžiojo“ tik garsenybes – H. Clinton ar Suomijos prezidentę Tarja Halonen. Tiesa, beveik visada prie pranešimų apie renginius būtinai būdavo priduriama, kad renginiai kainavo apie milijoną litų. Toks tau tas lietuviškas bruožas – pagrindinis klausimas visuomet yra „kiek tai kainuos?“ Šiaip jau milijonas litų tarptautiniais masteliais – katino ašaros, mažiau nei 300 tūkst. eurų. Už tokią sumą gal tik padorų fejerverką galima suorganizuoti kokios nors nacionalinės dienos proga. Tačiau kiti klausimai lietuviams nerūpėjo. Pavyzdžiui, o ką gi veikia ta Demokratijų bendrija? Ir kokia jos egzistavimo prasmė? Juk turėtų būti svarbiau ne tai, milijonas ar dešimt išleista, o ką gero pasauliui ar mums patiems už tą milijoną nuveikėme.
Dar vienas „tauškalių balius“?
Galima žiūrėti į tai ciniškai. Tarkime, susirinko keli šimtai politikų, vyrų ir moterų, kad eilinį kartą viešai pakalbėtų, kaip svarbu puoselėti demokratiją, skatinti žmones kovoti dėl jos, ugdyti pilietines visuomenes, ginti lygias vyrų ir moterų teises. Didesnė dalis kalbų – jau ne kartą perrašyti tie patys tekstai, kuriuos jie kartojo kitomis progomis. Daugumos jų atidžiau neklausė net patys renginių dalyviai – nesunku buvo tuo įsitikinti stebint tiesiogines vaizdo transliacijas iš renginių.
„Tauškalių baliai“ nuolat rengiami įvairiausiais klausimais, o nuolatiniai jų dalyviai ilgainiui nebeprisimena, kuriame pasaulio mieste ką kalbėjo
Kaip visada, tokie renginiai baigiasi iškilmingu kokios nors deklaracijos paskelbimu. Jūs jos neskaitėte? Sunku būtų įtikinti, kad labai daug praradote. Kaip paprastai, joje nėra nė vieno neteisingo žodžio. Dar kartą buvo patvirtintas ryžtas „nuolat remti ir skatinti demokratiją savo šalyse ir pasaulyje“; pasveikintos Lietuvos pastangos sustiprinti Demokratijų bendrijos efektyvumą ir praplėsti veiklos būdus bei deklaruotas siekis ir toliau „ginti demokratines vertybes tose šalyse, kurios kelia grėsmę savo demokratijai“. Viskas labai teisinga ir kartu – žiauriai nuvalkiota ir nuobodu. Ar kas nors tikėjo, pasirašydami šią deklaraciją, kad ji ką nors pakeis šiam pasaulyje? Ar dėl jos vertėjo skristi per pusę pasaulio, dvi ar tris dienas tuščiai kalbėti ar klausytis kitų tuščių kalbų ir raginimų stiprinti demokratiją? Tokie „tauškalių baliai“ nuolat rengiami įvairiausiais klausimais, o nuolatiniai jų dalyviai ilgainiui nebeprisimena, kuriame pasaulio mieste ką kalbėjo.
Kokia demokratijos prasmė?
Tačiau gali būti ir kita pusė. Gal net ne viena. Tarkime, idealistinė – kurios esminį klausimą suformulavo viena kolegė, dalyvavusi Demokratijų bendrijos renginiuose. Į mano abejonę, kokia šio renginio prasmė, ji atsakė klausimu „o kokia apskritai demokratijos prasmė?“ Tai greičiausiai esminis klausimas, kuris gal ir neturi tikslaus atsakymo, tačiau padeda lengviau suprasti, kodėl žmonės, tikintys demokratijos prasme, skrenda į Lietuvą, kalba apie ją kitiems, galiausiai – drąsina tuos, kurie dėl tos demokratijos kovoja ne tik deklaracijomis, aukoja ne tik savo laiką, bet ir gyvenimus, šeimas, laisvę. Tokį padrąsinimą gavo Baltarusijos opozicija, kuriai buvo skirtas specialus Geremeko prizas už pastangas plėsti demokratiją.
Tiesa, tarsi priminimas, kad būtent Baltarusijoje į bent kokias pastangas kovoti už demokratiją baudžiama iš karto – atskriejo pranešimai, kad grįždamas iš Vilniaus Baltarusijos pasienyje trumpam buvo sulaikytas Baltarusijos opozicijos atstovas Stanislavas Šuškevičius, o Minske – vėl šimtai suimtų opozicionierių.
Veiksmas už širmos
Gali būti ir pragmatinė pusė, kuri supranta, kad visi šie renginiai – tik savotiškas masalas ar širma, leidžianti pritraukti pasaulio lyderių dėmesį Lietuvai. Diplomatiniai veiksmai turi daugybę „apgaulingų manevrų“ ir beveik visų jų prasmė (geriausiu atveju) išlenda jau po renginių – kai sumuojami pokalbiai ir mintys, sklandžiusios per kavos pertraukėles ar priėmimus. Galiausiai, net labai paprastai kalbant – aukščiausio lygio politikai ir politikės, kaip drugeliai prie liepsnos turi būti priviliojami kokiu nors renginiu rimtai skambančia tema. Tai, kad Lietuvai pavyko privilioti ir H. Clinton – gana aiškus ženklas, kad Lietuvos diplomatai neblogai pramoko jokiuose vadovėliuose neaprašomas sudėtingiausio žaidimo taisykles. Dėl H. Clinton į Lietuvą ryžosi atvykti net Lenkijos užsienio reikalų ministras Rodislawas Sikorskis. Tiesa, jis, regis, taip ir negavo progos pabendrauti su JAV valstybės sekretore, tačiau iš Lietuvos pusės sulaukė pakankamai draugiško sutikimo. Turint galvoje, kad pati Demokratijų bendrija prieš dešimtmetį buvo įkurta JAV ir Lenkijos diplomatijos vadovų Madeleine‘os Albright ir Bronislawo Geremeko iniciatyva, tai gana nebloga platforma Lietuvai išlaikyti JAV dėmesį ir ryšius su šios valstybės lyderiais bei nepaleisti iš akiračio vis dar išlikusių bendrų interesų su Lenkija. JAV parama Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekiams, apie ką paskelbė po susitikimo su Dalia Grybauskaitė JAV valstybės sekretorė H. Clinton, gali būti ne tik žodinė. Tai, kad JAV kompanijos rimtai žvelgia į Lietuvos atominės elektrinės projektą gali rodyti, kad amerikiečiai nusiteikę pakonkuruoti su Rusija šiame regione dėl energetikos.
Aukščiausio lygio politikai ir politikės, kaip drugeliai prie liepsnos turi būti priviliojami kokiu nors renginiu rimtai skambančia tema
Na, o kalbant apie pačią Demokratijų bendriją, atrodo, kad ir jai gali būti naudos iš Lietuvos pirmininkavimo. Imdamiesi pirmininkauti Demokratijų bendrijai lietuviai skelbė, kad sieks įpūsti jai naujos gyvybės. Regis, tai pavyko – organizacijoje įkurtas Jaunimo lyderių bei Verslo forumai gali padėti organizacijai ištrūkti iš vien tuščių politikų kalbų rato. Plečiantis socialiniams tinklams, įtraukiant į demokratijos plėtros procesus įvairesnes visuomenės grupes, galima išjudinti procesus ir platesniu mastu. Arabų šalių įvykiai – bene geriausias pavyzdys. Galiausiai, kad pavyko atgaivinti Demokratijų bendriją, liudija ir kitų šalių pripažinimas – dabartiniam Lietuvos ambasadoriui JAV Žygimantui Pavilioniui, kuris ėmėsi pastaruosius dvejus metus pagrindinio vadovavimo darbo Demokratijų bendrijai, buvo skirtas Palmerio apdovanojimas.
Tačiau svarbiausia būtų nepamiršti, kad demokratiją bet kurioje šalyje kuria ne organizacijos, o žmonės. Ir jie lemia, kam bus skirta energija, laikas ir pastangos – tik kalbų rašymams ar valingiems veiksmams. O jų reikia ne tik demokratijos tik siekiančioms visuomenėms, bet ir ją turinčioms, nes tingiose visuomenėse demokratija taip pat išsigimsta.
