Miežiškių kultūros centro mėgėjų teatro režisierė, renginių vedėja Jurga Švagždienė sako į meno rekomendacijas žvelgianti atsargiai ir labai asmeniškai.
„Tai – visai ne rekomendacijos, o tiesiog mano dalijimasis“, – sako ji ir meną apibūdina vienu žodžiu – šviesa.
„Menas yra tai, kas pakylėja virš kasdienybės, leidžia suprasti savus jausmus, atveria pasaulį, padeda jį geriau pažinti ir išjausti“, – kalba J. Švagždienė.
„Mieliau rekomenduočiau ne konkrečius meno kūrinius, o abstraktų atvirumą menui.
Kviečiu nebijoti meno. Nesyk esu girdėjusi apie žmonių nenorą eiti, pavyzdžiui, į klasikinės muzikos koncertus arba šiuolaikinės tapybos parodas: „Nieko aš ten nesuprasiu.“ Tokiais atvejais klausiu: o ar privaloma suprasti? Man atrodo – visai ne.
Gali būti netikėta, įdomu, linksma arba liūdna, gali ištikti siurrealumo pojūtis – oi, kiek visko įmanoma pajausti net ir ničnieko nesuprantant, net nesistengiant to padaryti. Tokie pajautimai augina: plečia akiratį, leidžia pažinti pasaulį ir save (turbūt pirmiausia – save), padeda geriau suvokti realybę, surasti pusiausvyrą, giliau jausti, rasti atsakymų į svarbius klausimus.
Siūlau neskirstyti meno į blogą arba gerą, profesionalų arba mėgėjišką. Mano supratimu, jis tiesiog yra arba jo nėra. Mėgėjai sukuria nuostabiai tikrų, nuoširdžių, atvirų, jaudinančių darbų. Profesionalai kartais nesėkmingai imituoja, apsimeta, apgaudinėja. Ir atvirkščiai. Ir sumeluotą pripažintos garsenybės spektaklį, ir vien mielai laisvalaikio praleisti suėjusių, bet nesiekiančių tobulėti žmonių dainas vargiai galima vadinti menu. Bet jei kūryba prasminga, išjudinanti jausmus, kelianti, auginanti – ji paliečia ir apvalo, keičia ir padeda atrasti, nesvarbu, ar kūrėjai save išdrįsta vadinti menininkais, ar ne.
Raginu atsakingai rinktis meną. Ginčykimės dėl skonio, paneikim posakį, siūlantį to nedaryti. Privaloma ir diskutuoti, ir ieškoti, ir ugdytis: mokytis atskirti kičą nuo estetikos, pramogą nuo kultūros, gebėti atsirinkti, kad ne viskas, kas pristatoma kaip menas, yra gera, vertinga, prasminga, suprasti, kad ne po kiekvieno spektaklio privaloma ploti atsistojus, kad neverta mokėti pinigų už koncertą, kuriame žiopčiojama pagal fonogramą.
Turime daug, kartais net klaidinančiai daug pasiūlos – turime atsirinkti, kas verta mūsų dėmesio ir laiko.“
MUZIKA
Jos labai daug – ir įrašuose bei koncertuose klausausi, ir Miežiškių kultūros centro ansambliuose, chore dainuoju. Jos gana mažai – tokios, kuri atliktų ne foninio garso funkciją, o paliestų, įstrigtų į širdį ir protą, sušildytų arba sužeistų sielą, augintų, keltų.
Gal iš noro atrasti tai, kas tikriausia, prasmingiausia, įgijau keistoką įprotį muzikos ne tik klausytis, bet ir ją tyrinėti.
Praleidžiu daugybę laiko ieškodama, kuris kūrinys, kuris atlikėjas leidžia giliausiai pajausti.
Kartais atrandu: duetą iš Georges Bizet operos „Les pêcheurs de perles“. Jussi Björling ir Robert Merrill 1931 metų įraše dainuoja taip, kad aš išgirstu kiekvieną jausmą, kiekvieną nuotaikos niuansą.
Frederiko Chopino valsą Op. 64, No. 2 Martynas Levickis (nuotraukoje) akordeonu groja suteikdamas kūriniui netikėtos erdvės, tarsi pripildydamas jį oro ir išklibindamas net tvirčiausius aštrų jautrumą saugančius (kad netrukdytų gyventi) užraktus.
Nebūtinai lengva, bet labai gera klausytis klasikinės muzikos, ypač gyvai, ypač atliekamos gerų simfoninių orkestrų, pianistų, kitų instrumentalistų.
Nepaprastai gerbiu, žaviuosi, myliu daugybės kūrinių vokaliniams ansambliams, chorams autorius – tikra palaima dainuoti jaučiant, kaip balsai susiliečia, susilieja skambiose dermėse. Viena tokių autorių, nuostabiai tikrų, savų dainų kūrėja – mano kolegė, draugė miežiškietė Lina Kairytė. Kartais susimąstau, ar gebam tinkamai įvertinti, kad šalia turim tokį žmogų.
Su didžiulės vertės pajautimu, džiaugsmu dėl galimybės gyventi viename laike susiję ir mano prisiminimai iš grupės „Prāta Vētra“ (Lietuvoje geriau žinomos kaip „Brainstorm“) koncertų. Nuostabu buvo patirti aukščiausio profesionalumo ir šildančio tikrumo susiliejimą.
FILMAS
Ši sritis man gana menkai pažinta. Žinoma, esu mačiusi daugybę filmų, tačiau neatradau savo žanro, neįsimylėjau kurio nors istorijų pasakojimo būdo.
Jei atsiranda laiko, aplink Kalėdas gera darsyk peržiūrėti paprastus, jaukius, mielus, šildančius „Tegyvuoja meilė“, mano tvirtu įsitikinimu, ne tik vaikams skirtus „Mažylį“, „Grinčą“, „Koko“, „Medžioklės sezonas atidarytas“.
Sunkioms temoms, nemalonioms tiesoms tyrinėti surinktas jėgas naudoju žiūrėdama tinklalaides, interviu, dokumentiką, žurnalistinius tyrimus.
Daug dėmesio vertų rimtų filmų pastaraisiais metais mačiau mažai, išskirti galiu vos vieną, 2024 m. BAFTA apdovanojimuose geriausiu trumpametražiu filmu pripažintą tikrais įvykiais paremtą režisierius Franzo Böhmo „Rock, Paper, Scissors“ (nuotraukoje), pasakojantį apie trumpą karo Ukrainoje akimirką, kone visą laiką rodantį vieną žmogų (aktorius Oleksandr Rudynskyi), bet gebantį aštriai užgauti, skaudžiai paliesti, nuplėšti vis norimus iki paskutinės sagelės užsisagstyti ramybės šarvus.
SPEKTAKLIS
Teatras yra ta sritis, kurioje turiu bene daugiausia lūkesčių. Nes spektakliai gali sutalpinti tiek daug – mintis, istorijas, garsus, kvapus, vaizdus, judesius, tik čia ir tik dabar sukuriamus potyrius.
To ir noriu, to tikiuosi – ne vien suprasti, bet ir pajausti, ne vien išgirsti, pamatyti, bet ir oda įgerti, kvėpavimu patirti.
Noriu katarsio, išsilaisvinimo, palengvėjimo arba įtampos, skaudžių įkandimų – visko.
Kartais gaunu.
Labiausiai palietusiu, jausmus išjudinusiu spektakliu vadinu Klaipėdos jaunimo teatro „Raudona“ (dramaturgas John Logan, režisierius Valentinas Masalskis).
Labai arti priėjo ir palietė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro „Sala, kurios nėra“ (nuotraukoje), režisierius ir dramaturgas – Aleksandras Špilevojus.
Daug tikrumo, nuoširdumo ir savasties dovanoja mano mieli kolegos, Lietuvos mėgėjų teatrų kūrėjai. Pavyzdžiui, Rokiškio teatro „Šepką atradau aš“ (autorė, režisierė Neringa Danienė), Pasvalio Gintaro Kutkausko teatro „Motinos pienas“ (Noros Ikstenos romano motyvais, režisierė Ramunė Uždavinienė), Klaipėdos žydų teatro „Šatil“ spektaklis „Man baisus pasaulis, kuriame nėra tavęs“ (dramaturgė Asia Kotliar, režisierius Nerijus Gedminas) – man šie spektakliai atrodo kone tobuli, tiek daug juose šviesos, taip atvirai, jautriai juose ne vaidinama, o gyvenama.
Miežiškių kultūros centro mėgėjų teatre kuriame tokius spektaklius, kokių, pasak mūsų direktorės, niekur daugiau pasaulyje nėra. Kiekvienas vaidmuo čia parašytas specialiai jį atliksiančiam žmogui, kiekviena daina sukurta, aranžuota specialiai mūsų balsams. Ir temos, situacijos, istorijos, kurias dažniausiai renkamės, – tokios, kurias žiūrovai atpažįsta, kartu išgyvena.
Mėgstu sakyti, kad mes ne spektaklius rodome, o su publika kalbamės. Labai dažnai pavyksta susikalbėti viena kalba, kvėpuoti vienu ritmu. Tada labai gera, toji išsvajota pilnatvė aplanko. Naujausias mūsų spektaklis – komedija, joje prasmių, vertybių turbūt nedaug, bet užtat repetuodami, vaidindami ne tik publiką linksminame, bet ir patys prisijuokiame, pasidžiaugiame – kas gi pasakytų, kad tame nėra milžiniškos vertės?
KNYGA
Labai anksti išmokusi skaityti, visą vaikystę, paauglystę, jaunystę skaičiau tiesiog besotiškai, mokyklos metais atidžiai išnagrinėjau visą privalomąją literatūrą, vėliau stengiausi sugerti tai, kas lig tol buvo nepasiekiama, nespėta.
Pastaraisiais metais įprotis daug skaityti niekur nedingo, tačiau visiškai pakito pasirinkimai.
Labai retai atsiverčiu grožinę literatūrą, esu skaičiusi vos vieną kitą „būtiną“ knygą, renkuosi beveik vien publicistiką, atsiminimus, mokslines monografijas, kraštotyros darbus.
Išimtis – tik poezija. Labai vertinu Henriko Radausko, Donaldo Kajoko, Gintaro Grajausko kūrybą – už praplėstas minčių prasmes, už žodžių jėgą, didžiulį trumpų tekstų talpumą.
Iš seniau skaitytų knygų ryškiausiai prisimenu porą, kurios, galima sakyti, pakeitė gyvenimą.
Šiaip jau manau, kad ne menas keičia gyvenimą, atvirkščiai – patirtys, kintantis akiratis leidžia kitaip suprasti ir vertinti literatūrą, muziką, kitus kūrinius. Bet, pavyzdžiui, ankstyviausios vaikystės knyga, Ondřej Sekora parašyta ir iliustruota „Skruzdėliukas Ferda“ man tikrai padarė didžiulę įtaką – pakvietė įsimylėti patį skaitymą, leido suprasti, kiek daug gyvybės išlieka net prieš daugybę dešimtmečių, šimtmečių parašytuose žodžiuose, mokė išgirsti daugiau, nei pasakyta.
Arba Johno Irvingo „Pasaulis pagal Garpą“ (nuotraukoje) – romanas, lyg ir kėsinęsis išgąsdinti tuo, kiek keistų žmonių pasaulyje gyvena, galiausiai atvėrė kitoniškumo priėmimą, įvairovės supratimą, tiek gyvenimo nenuspėjamumo, tiek jo banalumo grožį.
VIZUALUSIS MENAS
Ši sritis žavi tuo, kad jos pavyzdžių matyti, atrasti galima net be pastangų, be specialiai skirto laiko – kasdien, nuolat, visur. Architektūra, taikomoji dailė – kokie turtingi esame, galėdami vis įsižiūrėti į skirtingų laikotarpių, stilių detales, įvertinti žmonių kūrybiškumą, tobulumo siekimą, amato išmanymą.
Man tikram stebuklui prilygsta įspūdingi statiniai, interjerų detalės, pilių, bažnyčių puošybos elementai, baldai, indai ir panašūs daiktai, kuriems tarsi ir nebūtina būti preciziškai išdailintiems, kuriems svarbiausia atlikti paskirtį, bet kurie gabių, darbščių žmonių paversti tikrais meno kūriniais.
Kaskart mėgaujuosi galimybėmis nustebti, įsižiūrėti, pamatyti naujų šviesų ir prasmių. Ir, pagyrūniškai pasakysiu, – didžiuojuosi, kad galime tokių galimybių susikurti.
Kad jaudulys sklandžiai kvėpuoti trukdė matant antikinio meno pavyzdžius Delfų archeologijos muziejuje ir Dion archeologinėje vietovėje, gėrintis Maria Prymachenko spalvotais pasauliais, bandant iššifruoti šiuolaikinės dailės eksponatus Mo muziejuje, tyrinėjant paveikslus, skulptūras, kitus kūrinius daugybėje muziejų, galerijų, parodų erdvių.
O kur dar vis kviečiantis, niekada nenusibostantis, kaskart šviesaus graudulio pripildantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (nuotraukoje) paveikslų gylis. Ir čia pat gyvenančių, pažįstamų jautriųjų tautodailininkų Eduardo Tito, Sauliaus Kronio, Genutės ir Eriko Hincų, Sauliaus Lampicko kūrybiškumas bei pasiryžimas išsaugoti tai, kas anų kartų palikta.
Ir meninės fotografijos. Ir dar kiek visko norisi, buvo, yra, bus!
Pernai specialiai važiavome į Prahą, kad patys pamatytume Alfons Mucha, dizainą vertusio menu, darbus.
Dabar galvoje sukasi mintis, kad būtina patirti, kokius jausmus kelia ištiestos rankos atstumu matomi Gustavo Klimto paveikslai.
