Prieš trisdešimt metų, kai mano bendraamžiai vaikų darželyje mokydavosi dainelių apie spalį, družbą ir Čiungą Čiangą, aš sėdėdavau namuose ir klausydavausi babytės poterių ir ciocytės folkloro. Aštuoniasdešimtmetė Julikė Budrauskikė man nebuvo jokia giminaitė, ją specialiai Gerosios Visatos Jėgos atsiuntė į mūsų namus, į mano gyvenimą, kad nereikėtų eiti į vaikų darželį, gerti virinto pieno, miegoti pietų miego ar šiaip – gadintis charakterio nuolat paklūstant kvailiems auklyčių draudimams.
Nors ciocytė už babytę buvo vyresnė dešimčia metų ir jai egzaminas prie vartų pas šv. Petrą švietėsi anksčiau nei ją priglaudusiai mano giminaitei, ji mėgdavo kartoti: „poteriai – ne kleckai, nesurūgs.“ Suprask, nėra ko poteriauti, kol Giltinės horizonte nematyti. Ir nors ciocė Julikė akinių nenešiojo, ji artėjančią Giltinę užmatė (o gal pajuto) iš labai toli – keli mėnesiai prieš savo mirtį ėmė intensyviai poteriauti ir, sulaukusi paskutiniosios, gražiai pasimirė.
Nuo mano gimimo iki savo mirties ciocė Julikė prikimšo mano vidinę atmintį ir pasąmonę vadinamosios liaudies išminties, šposų ir vietinės reikšmės mitologijos. Kai kas iš viso to nematerialaus palikimo labai gražu, paprasta ir suprantama. Tačiau iš jos repertuaro atsimenu ir tokių perlų, kad iki šiol nežinau nei kaip vertinti, nei ką galvoti. Pavyzdžiui, kelis šimtus kartų girdėjau ją sakant: „Vyrai mūrai – ąžuolai; mergos terbos – bezdalai.“ Čia turbūt tas atvejis, kai tiesa nėra teisinga, o išmintis nėra protinga. Ar panašiai.
Ir vis dėlto gaila, kad ciocė Julikė (pergyvenusi abu pasaulinius karus) pasimirė nesulaukusi šių dienų, kai prezidentė – moteris, finansų ministrė – irgi. Net krašto apsaugai vadovauja moteris. Ir apskritai – aplink pilna karingų feminisčių, kurios už tokius žodžius bet kurį ąžuolą ar bet kurios kitos rūšies stuobrį sužnaibytų į smulkius šmotelius ir sulesintų varnoms.
Nežinia, iš kokių laikų ta išmintis atkeliavo – gal iš Smetonos – ne kartą girdėjau anais rūsčiais sovietmečio laikais babą su cioce tyliai pasišnekant, kad „prie Smetonos buvo geriau“ – man trūkdavo informacijos, todėl aš galvodavau, kad jos kalba apie mitinius grietinės laikus, nes mūsų tarme smetona reiškia ir grietinę. Kuo toliau, tuo aiškiau, kad vyrai šiame pasaulyje neturi jokio pagrindo merginų nei moterų lyginti su terbomis, juo labiau su nenaudingomis dujomis. Pastarųjų dviejų dešimtmečių mūsų vyriškosios politikos rezultatas – net ne smetoninė grietinė, o sugižusios išrūgos. Apie kitas buities bei būties sritis, kur vyrai patyrė visus įmanomus fiasko, apskritai neverta skaudintis galvos.
Į vyrų ir moterų santykius toliau nesiplėsiu, nes ne apie tai šis traktatas. Apsiribosiu moterų santykiais su moterimis. O jie kur kas labiau komplikuoti nei derėtų. Nors mano komandų draugai, akademiniai sėbrai bei kiti sugėrovai toli gražu nėra visi tobuli džentelmenai, iš jų labai retai ką blogo išgirstu apie moteris. Ne kiekvieną mėnesį kuris nors burbteli, kad visos jos tokios ir anokios. Banalu ir tiek. O iš moterų visokiausių žaižaruojančių komentarų apie kitas moteris – pavyzdžiui, šita šventuolė – kekšė, šita pelytė – šlykšti karjeristė, šita – ragana su visomis pasekmėmis ir taip toliau iki begalybės – nors knygas rašyk. Kiek nori.
Turbūt niekada nesužinosiu, kodėl taip yra. Net jei koks vyras ir išsiaiškintų, kodėl taip yra, nepatikėtų, jei tų paslapčių kodus atrastų – nepajėgtų suprasti. Nes vyrai yra primityvūs: jų klastos ir aferos paaiškinamos logikos taisyklėmis, pamatuojamos buhalteriškai, išaiškinamos taro kortomis arba remiantis alkoholinės psichozės simptomais. Vyrai kariauja primityviai – kuokomis, rapyromis, raketomis su branduolinėmis galvutėmis, o moterys kariauja nuolat. Tarpusavyje. To neįžiūrėsi, nes jos maskuojasi geriau. Ne, ne kosmetika, o vidumi. Užsimaskuoja ne kokiai vienos dienos operacijai, ne savaitiniam žygiui į priešių užnugarį, o ilgiems metams. Būna – kad ir visam gyvenimui.
Nežinau nei to vidinio moterų karo priežasčių, nei prasmės, bet noriu tikėti, kad jos taip bekariaudamos išgelbės vyrus ir apgriautą pasaulį. Kitos išeities nėra. Ypač mums, vyrams. Tylėti ir netrukdyti.
Esu studijavęs geriausiame Pasaulio ir Vilniaus (pedagoginiame) universitete, kur ne itin daug vyrų. Patikėkit, žinau, ką sakau – kuo daugiau aplink moterų, tuo lengviau prapulti. Pasakysiu tik tiek: iš pradžių jos užpuola nekaltomis patyčiomis, nuosekliai bando įteigti, esą mes, vyrai, esame labai protingi (o jos, neva, tik vargšės blondinės ar šiaip – gležnos nuo prigimimo), dėl to mums, vyrams, viskas lengva, viskas po mūsų kojomis ir taip toliau. Žodžiu, užkalbinėja dantį. Jei nors akimirką patikėsi visu tuo, ką jos saldžiai suokia apie vyrų – ir tavo konkrečiai – pranašumus, manyk, esi gyvas prapuolęs. Kam jos taip stengiasi išpuikinti ir išpaikinti vyrus – nežinau. Gal dėl to, kad pamestume galvas, taptume protiškai neįgalūs, atbuktume, taptume savimi patenkinti ir nesikištume į slapčiausius jų reikalus.
Teko ilgus studijų metus merginų apsuptyje gyventi pakaitom apsimetant nebyliu, aklu, kurčiu arba debilu. Dėl to kažkiek nukentėjo studijų kokybė. Bet nesigailiu šitų visomis prasmėmis sunkių studijų. Nes dabar, kai šalį valdo moterys, bent jau suprantu, kas dedasi.
