Nykuma ir liūdesys.
Kas kaltas dėl penkių paskutinių praleistų įvarčių? Santykių aiškinimasis šiuo klausimu užgožė kitą, daug svarbesnį klausimą – Lietuvos futbolo rinktinėje artėja kartų kaita.
Užpernykštis, t. y. 2009-ųjų, rugsėjis– smūgis į paširdžius 1:2 Fareruose. 2011 metų birželis – pažeminimas 0:2 Lichtenšteine. Kaip nutiko, kad besikandžiojančių Europos futbolo vidutiniokų vardą įgiję lietuviai nebesugeba įveikti ir geopolitinių, ir futbolo nykštukų? Vienas galimų atsakymų – besibaigiantis rinktinės branduolio galiojimo laikas. Dabartinės nacionalinės komandos korys buvo sulipdytas jau beveik prieš dešimtmetį, o naujokai į šias gretas įsilieja labai vangiai. Tačiau jau aišku, kad Raimondui Žutautui arba specialistui, kuris jį pakeis rinktinės stratego pareigose po Europos čempionato atrankos ciklo, teks laužyti galvą, iš ko lipdyti naują branduolį.
Duobė ar krizė?
Trys pralaimėjimai iš eilės ir keturi per penkis pastaruosius mačus. Jei ne sėkmė ant Kauno S. Dariaus ir S. Girėno arimų (būtent sėkmė, nes varžovai turėjo ne mažiau progų) rungtynėse su Lenkija, būtų galima drąsiai teigti, kad Lietuvos rinktinė yra rimtoje duobėje.
Bet duobė ir taip pakankamai gili. Ypač gili ji tapo po nesėkmės Vaduce prieš nykštukinį Lichtenšteiną. Gili visomis prasmėmis. Ir žaidimo, nes vos vienas kitas Lietuvos rinktinės žaidėjas individualiu meistriškumu atrodė geriau už Šveicarijos žemesnių lygų futbolininkus. Ir mikroklimato, kuriuo pastarąjį dešimtmetį taip džiaugėsi visa rinktinė.
Prie įsižiebusio konflikto prisidėjo senos nuoskaudos tarp Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento Liutauro Varanavičiaus ir verslininko Vladimiro Romanovo, kurio valdomos žiniasklaidos priemonės ir pradėjo eskaluoti nesutarimus.
Tačiau rinktinės lyderiai Marius Stankevičius, Tomas Danilevičius ir Deividas Šemberas pasisakė užtektinai, kad priverstų suabejoti senokai piešiamu draugiškos ir vieningos nacionalinės komandos (o ją sudaro ne vien futbolininkai) paveikslu. Maskvos CSKA saugas D. Šemberas net mįslingai užsiminė, kad galvoja, ar verta atskleisti neva skandalingus faktus.
Vienybės jausmą aptemdė ir R. Žutauto pareiškimai, kad „aš nebendrauju nė su vienu žaidėju“, ir gana abejotina rinktinės stratego simpatijų/antipatijų politika, kaip kalbama, susijusi su jo, kaip agento, veikla. Tokia politika išstūmė iš rinktinės vieną geriausių Lietuvos vartininkų Giedrių Arlauskį (Kazanės „Rubin“).
Nepaisant visų užkulisinių žaidimų, tarp kurių buvo ir socialiniame tinklalapyje pateiktas klausimas, ar turėtų atsistatydinti LFF prezidentas L. Varanavičius, pats svarbiausias aspektas yra, ką rinktinė demonstruoja ant vejos.
Stebint rungtynes su Lichtenšteinu ne vienam susidarė įspūdis, kad rinktinė išsikvėpusi tiek fizine, tiek taktine prasme.
Fizinę formą galima aiškinti tuo, kad bent dalis žaidėjų baigė sezonus klubinėse komandose, tačiau tokius, kurie atliko svarbų vaidmenį ir nuolat rungtyniavo visą sezoną, galima suskaičiuoti rankos pirštais.
Kitas dalykas, kad su Lichtenšteinu nuo mačo pirmųjų minučių kovojusios vienuolikės amžiaus vidurkis – 30,5 metų. Ir jis taps dar didesnis, kai liepą T. Danilevičiui sukaks 33-eji, M. Stankevičiui – 30, D. Šernui – 27 metai, o D. Šemberas rugsėjį taip pat sulauks 33-ejų.
Koks skirtumas tarp brandžios ir senstančios komandos? Dažnu atveju – labai sunkiai apčiuopiamas, tačiau R. Žutauto treniruojamos komandos rezultatai (3 pergalės, 2 lygiosios, 7 pralaimėjimai, įvarčių santykis – 7:17) rodo, kad rinktinė – labiau senstanti, o ne subrendusi vis suplazdančioms svajonėms apie finalinius Europos ir pasaulio čempionatų turnyrus.
Naujokai? O kas ateis?
Katastrofa Vaduce ir po to kilusios aistros nukreipė žvilgsnį nuo dar vieno juodo puslapio Lietuvos futbolo metraštyje. Kitą dieną Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) rinktinė 2013 metų Europos čempionato atrankos rungtynėse namie (!) 1:2 pralaimėjo Maltai. Dar prieš tai Šiauliuose jaunimas neatsilaikė ir prieš Slovėniją – 0:1.
„Pralaimėti Lichtenšteinui nėra tragedija, nes blogas vakaras gali pasitaikyti bet kuriai komandai. Didesnė tragedija – jaunimo rinktinės pralaimėjimas Maltai, nes tai rodo mūsų ateitį. O ateitis tokia, kad nacionalinė rinktinė artimiausiais metais beveik neturi rezervų. Tiesiog nematyti žmonių, kurie galėtų bent iš dalies ne tik pakeisti mūsų lyderius D. Šemberą, M. Stankevičių, T. Danilevičių, bet ir apskritai visavertiškai įsilieti į rinktinę ir atlikti svarbų vaidmenį“, – pabrėžė Lietuvos rinktinės rungtynes komentuojantis žurnalistas Nerijus Kesminas.
Nesėkmė rungtynėse su Malta nebuvo vienadienė sensacija. Įvairių amžiaus grupių Lietuvos jaunimo komandos jau gerą dešimtmetį neišsikapanoja iš dugno per atrankas į Europos čempionatus, o esminių pokyčių neatnešė ir 2006 metais šalyje pradėtas kurti futbolo akademijų tinklas.
Seniai sutariama, kad 1990–1997 metai yra Lietuvos futbolo juodoji skylė. Tai pripažino ir skaudžiai nesėkmes išgyvenantis jaunimo rinktinės strategas Vitalijus Stankevičius: „Tokie pralaimėjimai verčia sėdėti ir analizuoti, kas negerai. Problema nėra vien taktika ar konkrečių rungtynių planas. Mums trūksta jaunų talentų. Jei neturime individualiai pajėgesnių žaidėjų, kurie išspręstų klausimus prieš Maltą, tai gana daug pasako. Ypač didelės spragos – gynybos grandyje. Ieškome gabių vaikinų, bet jų tiesiog nėra. Esame priversti į rinktinę kviesti trejais metais jaunesnius žaidėjus, bet ir tai tėra spragų lopymas.“
Tiesa, treneris pridūrė, kad keli jaunimo rinktinės žaidėjai po metų kitų vis intensyviau belsis į vyrų rinktinės duris – tai komandoje anksčiau debiutavęs puolėjas Arvydas Novikovas, saugai Tadas Eliošius, Karolis Chvedukas, Arminas Vaskela, gynėjas Arnas Ribokas.
Išskyrus A. Novikovą, juos visus mūšyje birželio viduryje išbandė ir R. Žutautas, kai Lietuvos B rinktinė Austrijoje sužaidė 1:1 su Saudo Arabijos jaunimo (iki 20 metų) rinktine. Dideliu optimizmu po šio mačo nacionalinės komandos strategas nespindėjo. „Tikiuosi, kad vyrai padarys išvadas. Pamatėme, kur mūsiškiams reikia tobulėti ir kad dar reikia daug treniruotis“, – akcentus dėliojo R. Žutautas, pridūręs, kad kai kuriuos B komandos žaidėjus mato pagrindinėje rinktinėje.
Skausminga reforma
Lietuvos futbolo sistema, kaip ir daugelio kitų šalių, veikia piramidės principu. Jos viršuje – nacionalinė rinktinė, o pamatą sudaro akademijų tinklas ir jaunimo rinktinės. Kaip aiškėja, pamatas nėra labai tvirtas, todėl ir piramidės viršūnė ateityje dėl to neteks savo aštrumo.
„Pats piramidės metodas nėra blogas, nes kitose šalyse jis pasiteisina. Matyt, problema slypi kitur, pačioje akademijos strategijoje, treniruočių metodikoje, procesuose. Tai yra pirmiausia federacijos rūpestis, nes ji rūpinasi strategija, skiria ir atleidžia trenerius. Akivaizdu, kad dabartinė sistema neduoda rezultatų, o tai kartu reiškia, kad artimiausioje ateityje džiaugtis rinktinės pergalėmis progų turėsime vis mažiau. L. Varanavičiaus iškeltas tikslas 2016 metais patekti į Europos čempionatą šiuo metu atrodo kaip miražas“, – pabrėžė komentatorius N. Kesminas.
Per šį Europos čempionato atrankos ciklą Lietuvos rinktinei dar liko atlikti formalumus – sužaisti su Lichtenšteinu (rugsėjo 2 d.), Škotija (rugsėjo 6 d.) ir Čekija (spalio 11 d.) – bet kovojant dėl kelialapio į 2014 metų pasaulio čempionatą tikėtis kardinalių permainų sudėtyje greičiausiai neverta.
„Revoliucijos, kai surenkama visiškai nauja rinktinė, nebus ir negali būti. Nėra kito pasirinkimo, tik kviesti į komandą tuos žaidėjus, kurie jau gerą dešimtmetį yra jos lyderiai. Bet akivaizdu, kad jie netaps nei greitesni, nei geresni. Kartų kaita mūsų rinktinei gali būti labai ilga ir skausminga“, – teigė N. Kesminas.
Patyrusiems vilkams greičiausiai reikės tempti didžiausią krūvį iki 2016-ųjų, kai savo darbo vaisius be jokių pasiteisinimų turės pateikti Nacionalinė futbolo akademija. Iki to laiko šalies futbolo aistruoliams lieka apsišarvuoti kantrybe ir tikėtis, kad rinktinė dažniau atrodys subrendusi, o ne pasenusi.
