Pigiau nebus.
Tie, kam ekonomikos problemos atrodo pačios svarbiausios, turėjo nusivilti antruoju prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniu pranešimu. Jame ekonominiam šalies gyvenimui skirta mažokai dėmesio, palyginti su kitomis problemomis. Tačiau ar galėjo prezidentė skirti daugiau vietos ekonomikai savo pranešime?
Tvirto atsakymo į šį klausimą nėra. Viena vertus, ūkio reikalai pirmiausia yra Vyriausybės, o ne prezidentės rūpestis. Tad atrodo natūralu, kad D. Grybauskaitė daugiau dėmesio skyrė su jos atsakomybės sritimis tiesiogiai susijusioms problemoms apžvelgti. Kita vertus, ekonomikos problemos paliečia visus be išimties šalies gyventojus, taigi ir noras iš valstybės vadovės lūpų išgirsti šių opių problemų įvertinimą taip pat yra visiškai pagrįstas.
Nors Lietuvoje prezidentas neturi daug galimybių tiesiogiai veikti šalies ekonominio gyvenimo, negalima sakyti, kad jis visiškai neturi svertų. Tai – ir galimybė teikti tam tikrų institucijų vadovų kandidatūras arba skirti pateiktus kandidatus į tam tikras pareigas, ir galimybė vetuoti Seimo priimtus įstatymus. Be to, D. Grybauskaitė, pasinaudodama aukštu visuomenės pasitikėjimu, gali daryti įtaką ir netiesiogiai.
Žino, kada didės algos
D. Grybauskaitės kalbos dalyje, skirtoje ekonomikai, galima įžvelgti tokius prioritetus: stabilumą (jau pasiektas – krizė suvaldyta), solidarumą (turi būti siekiama padėti tiems, kam sunkiausia) ir konkurencija (turi būti siekiama užtikrinti sąžiningas kainas). Dar vienas prioritetas, kuris buvo ir pernykščiame pranešime, ir greičiausiai bus paminėtas kitąmet, – biurokratinės naštos mažinimas. Visi įvardyti prioritetai atrodo reikalingi ir naudingi, tačiau apie tai, kaip pasiekti tikslus, D. Grybauskaitė kalba labai trumpai ir aptakiai.
Finansinį stabilumą padėjo užtikrinti „realistinis 2011 metų biudžetas ir išlaidų suvaržymas“. Šį nuopelną prezidentūra priskiria D. Grybauskaitei. Būtų galima ginčytis, kas daugiau prisidėjo prie šių metų biudžeto formavimo – biudžeto projektą turinti parengti ir vėliau priimtą biudžetą vykdanti Vyriausybė, projektą priėmęs Seimas ar prezidentė, svarstymų metu reiškusi pastabas dėl projekto. Tačiau faktas, kad biudžetas yra realistinis – pajamos atitinka planą.
Labiau dėmesio vertas ne nuopelnų prisiskyrimas už šių metų biudžetą, o prezidentūros daromos išvados, kuo svarbus „realistinis biudžetas“. Jis esą suteiks galimybę kitąmet atkurti sumažintas pensijas ir didinti minimalią mėnesio algą (MMA). Dėl pensijų viskas aišku. Kitąmet nustos galioti jas sumažinęs įstatymas, tad pensijos padidės. Tačiau dėl MMA Vyriausybė nėra priėmusi jokio sprendimo, o diskusijos nukeltos į rudenį.
Taigi arba prezidentūroje dirba orakulai, tiksliai žinantys, kad kitąmet didės MMA, arba Vyriausybei pateikta subtili užuomina, jog 2012 metais būtų pats laikas didinti minimalią algą.
Įpareigojo gerai elgtis
Kitas D. Grybauskaitės nuveiktas darbas, paminėtas jos veiklos apžvalgoje, – paskirtas naujas Lietuvos banko vadovas, „įpareigotas užtikrinti šalies ekonomikos stabilumą, apsaugoti gyventojų interesus ir šalies finansų sistemą nuo galimų krizių ateityje“. Šio „nuopelno“ prezidentė negalėjo išvengti, nes baigėsi ankstesnio Lietuvos banko vadovo Reinoldijaus Šarkino kadencija, taigi neišvengiamai reikėjo paskirti naują valdybos pirmininką. Tačiau tai, kad kandidato paieškos gerokai užtruko, dėl ko teko net pratęsti R. Šarkino kadenciją, ir buvo tokių, kurie mandagiai atsisakė pasiūlymo vadovauti Lietuvos bankui, leidžia teigti, jog surasti naują centrinio šalies banko valdybos pirmininką D. Grybauskaitei nebuvo vien tik įstatymo primestas formalumas.
O sakinys apie tai, kad D. Grybauskaitė įpareigojo Vitą Vasiliauską „užtikrinti šalies ekonomikos stabilumą, apsaugoti gyventojų interesus ir šalies finansų sistemą nuo galimų krizių ateityje“ prezidentūros pranešime greičiausiai atsirado tik tam, kad sustiprintų įspūdį apie prezidentės įtaką. Mat realybėje centrinio banko vadovas turėtų vykdyti Lietuvos banko įstatyme numatytas užduotis, o atskirų įpareigojimų toms užduotims atlikti nereikia. Be to, tas pats įstatymas neleidžia valstybės institucijoms daryti įtakos Lietuvos bankui.
Tokių „įpareigojimų“ yra ir daugiau. Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisija įpareigota užtikrinti skaidrias bei objektyvias kainas ir ginti vartotojų interesus, nors ši komisija tą patį turėjo daryti ir iki „įpareigojimo“. Paskirtas naujas Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas „įpareigotas operatyviau atlikti tyrimus dėl įmonių kartelinių susitarimų ir piktnaudžiavimų dominuojančia padėtimi“.
Praplaukta paviršiumi
Iš trijų D. Grybauskaitės „įpareigojimų“ prasmingiausias – Š. Keserauskui. Karteliniai susitarimai daro daug žalos vartotojams, o iki šiol Konkurencijos taryba negalėjo (ir kol kas negali) pasigirti skambiomis pergalėmis prieš neleistinus susitarimus sudariusius verslininkus. Na, nebent skambia pergale vadintume praėjusių metų rudenį atskleistą dekupažo priemonių pardavėjų kartelį.
Taigi jei Konkurencijos taryba iš tiesų susitelks į didžiausią žalą darančius susitarimus ir sugebės operatyviai atlikti tyrimus, bus galima sakyti, kad prezidentės „įpareigojimas“ buvo ne šiaip tuščiažodžiavimas, o realus nuopelnas. Vis dėlto gali paaiškėti, kad vien paskirti naują institucijos vadovą neužtenka, kad ir kaip entuziastingai naujasis vadovas pultų vykdyti užduotis.
Konkurencija glaudžiai susijusi ir su kitu – solidarumo – prioritetu. „Būtent dabar ypatingą prasmę įgauna solidarumo idėja. Todėl atsigręžkime į tuos, kam sunkiausia. Atkreipkime dėmesį į kainas tų produktų, kurie yra ypač svarbūs kukliausio vartotojo krepšelyje. Aiškinkimės jų brangimo priežastis. Čia savo darbą turi atlikti konkurencijos prižiūrėtojai“, – metiniame pranešime teigė D. Grybauskaitė.
Didesnė konkurencija turėtų užtikrinti mažesnes kainas. Tačiau Lietuvoje kainas veikia ne tik konkurencijos stoka, bet ir pasaulinės tendencijos, kurių nei Konkurencijos taryba, nei kitos institucijos negali paveikti. Be to, ir konkurenciją padidinti nėra taip paprasta.
„Swedbank“, atlikęs tyrimą apie infliaciją Baltijos šalyse, nustatė, kad pieno produktai Lietuvoje brango gerokai sparčiau nei daugelyje kitų Europos valstybių, ir jau pasiekė bei viršijo 2008 metų rekordus, nors pieno supirkimo kainos dar nėra pasiekusios 2008 metų lygio. Pasak „Swedbank“ ekonomisto Nerijaus Mačiulio, perdirbėjai padidėjusias sąnaudas dažniausiai perkelia galutiniam vartotojui, nes rinkoje trūksta konkurencijos.
„Pieno produktų infliacija yra priklausoma nuo to, kiek yra gamintojų šalyje ir kokia aktyvi konkurencija. Lietuvoje keturi didžiausi pieno gamintojai turi 80 procentų visos rinkos. Tai – labai didelė koncentracija“, – sakė N. Mačiulis.
Tokiomis sąlygomis Konkurencijos taryba gali nebent stebėti, kad didieji pieno perdirbėjai nesudarytų draudžiamų susitarimų. Jeigu tokių susitarimų nėra – konkurencijos prievaizdai praktiškai neturi galimybių padidinti konkurencijos rinkoje. Ji galėtų padidėti tik atsiradus naujam stipriam žaidėjui rinkoje. Pieno perdirbimo gamyklą ketina statyti kooperatyvas „Pienas LT“, tačiau ji tieks produkciją daugiausia eksporto, o ne vietos rinkai. Tokiu atveju konkurencija padidės žaliavų, o ne mažmeninėje rinkoje.
Jei kainos didėtų vien tik dėl dviejų ar daugiau įmonių susitarimo branginti produktus, problemą būtų galima išspręsti palyginti lengvai – atskleidžiant susitarimo dalyvius ir priverčiant juos sumažinti kainas. Tačiau dabar kainas veikia ne tik susitarimai (jeigu jie apskritai egzistuoja), bet ir bendra situacija šalies rinkoje, pasaulinės žaliavų bei energetinių išteklių kainos, derliaus kokybė.
Todėl atsakomybės suvertimas konkurencijos prižiūrėtojams primena ne kartą matytą ėjimą lengviausiu keliu, kai reikia rasti ir rinkėjams nurodyti aiškų kaltininką, dėl kurio neva didėja kainos. Tai gali būti galimai kartelinį susitarimą sudarę gamintojai ar importuotojai arba nepagrįstai didelius antkainius taikantys prekybininkai.
Konkurencijos tarybos pagalbos 2008 metais yra šaukęsis tuometis premjeras Gediminas Kirkilas – jam buvo užkliuvę didelės pieno produktų kainos. Dėl galimo duonos kepėjų kartelinio susitarimo pernai į Konkurencijos tarybą kreipėsi žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius. Tačiau kilęs triukšmas vėliau nurimo, o jokių kartelinių susitarimų nebuvo nustatyta.
Priešai – alkoholis ir „Icor“
Vis dėlto per pastaruosius 12 mėnesių D. Grybauskaitė neapsiribojo vien tik pastabomis ir „įpareigojimais“. Bene skaudžiausiai iš verslininkų prezidentės kumštį pajuto alkoholio gamintojai ir pardavėjai, kurie jau buvo beatkemšą šampaną dėl sumažinto stipriųjų gėrimų akcizo.
2010 metų pabaigoje D. Grybauskaitė vetavo Seimo priimtas įstatymo pataisas, kuriomis norėta daugiau nei ketvirtadaliu sumažinti alkoholio akcizą. Seimui pakartotinai svarstyti grąžintos ir pataisos dėl pailginto prekybos alkoholiu laiko.
Seimas nesiryžo antrą kartą palaiminti akcizo mažinimo, nors prieš tai kalbėta, kad mažesni akcizai padės mažinti nelegalaus alkoholio rinką ir pagerins legalaus verslo padėtį.
„Privalėjau užkardyti alkoholio verslo lobistų iniciatyvą, kuria siekta valstybės biudžeto sąskaita alkoholio industrijos magnatų kišenes papildyti šimtu milijonų litų. Lygiai tiek milijonų būtume praradę mes – visuomenė ir valstybė“, – savo sprendimą dėl akcizų metiniame pranešime aiškino D. Grybauskaitė.
Kitas realus D. Grybauskaitės žingsnis – parengtos Šilumos ūkio įstatymo pataisos, kurios neleistų bendrovėms, valdančioms ir prižiūrinčioms šilumos ūkį, kartu būti ir daugiabučių namų administratorėmis. Šios pataisos iš esmės pritaikytos vienai bendrovei – „Icor“, kuri savo rankose yra sutelkusi šilumos ūkio priežiūrą, daugiabučių administravimą, komunalinių paslaugų teikimą. Jeigu įstatymas bus priimtas, „Icor“ tektų parduoti dalį savo valdomų įmonių.
