Beduinai atakuoja dujotiekius. (AFP nuotr.)
Po Egipto revoliucijos Sinajaus beduinai gali elgtis kaip patinka.
Tupėdamas aptvertoje teritorijoje su įtvirtinimais Šiaurės Sinajaus gubernatorius, kariškis Abdelis Wahhabas al-Mabroukas, planuoja kontrpuolimą prieš maištaujančius pusiasalio beduinus. Po Egipto sukilimo, įvykusio prieš penkis mėnesius, jie nusimetė Egipto policijos jungą ir yra pasiryžę išlaikyti tokią padėtį. „Nudėsime juos, jeigu grįš“, – sako vienas beduinų šeichas. Savo provincijos sostinėje El Ariše generolas Mabroukas neseniai perdažė vieną iš keturių policijos nuovadų, kurią beduinai buvo padegę. Planuojama atstatyti dar vieną. Tačiau gatvėse už gubernatoriaus pastato ribų uniformuoti policininkai pasirodyti išdrįsta tik su armijos eskortu.
Galbūt toks chaosas – geriausias gubernatoriaus sąjungininkas. Ligoninės plyšta nuo gentinių vendetų aukų. Skelbimuose ant žibintų stulpų mirga dingusių moterų vardai. Bijodami pakelės plėšikų prekiautojai verslo reikalų tvarkyti leidžiasi tik užsitaisę ginklus. Birželio 22-ąją paryčiais kaukėti banditai vienoje iš pagrindinių El Arišo gatvių nušovė du Egipto kareivius. Vienas gubernatoriaus patarėjas viliasi, kad tokiam įstatymų nepaisymui tęsiantis ir toliau visi maldaute maldaus policijos grįžti ir atstatyti tvarką.
Tokios viltys kol kas menkos. Sinajaus beduinai nekenčia senosios tvarkos. Šiaurės Sinajuje pakalbinkite kurį nors suaugusį beduiną, ir didelė tikimybė, kad jis papasakos buvęs kalėjime, kartais vienutėje, kuri per maža atsisėsti. Daugybę metų Egipto biurokratai iš Nilo slėnio nesutinka beduinams leisti užregistruoti savo žemių. Akmenuotas Sinajaus dykras nusagstę kontrolės punktai beduinų neprileido prie pagrindinių jų teritorijos uždarbio šaltinių: pusiasalio turizmo kurortų, naftos įrenginių ir milžiniškos cemento gamyklos. Valdžios pastatuose, beduinų nusiaubtuose per revoliuciją, tebesivolioja saugumo bylos.
Nūnai dauguma beduinų lyderių tvarkos palaikymą mieliau patiki saviems žmonėms. Ne vieną dešimtmetį svetimi žmonės manipuliavo jų hierarchijomis ir rinko šeichus. Dabar jie renkasi patys. Kontroliuodami Afriką su Azija jungiančius kontrabandos maršrutus jie pakankamai apsirūpino ginklais ir pinigais, kad galėtų neprisileisti gubernatoriaus su jo žaliūkais. Vienas verslininkas, iš kurio pavogė 250 tūkst. dolerių, nutarė, kad protingiau kreiptis į beduinų lyderius, o ne vietinius teismus, kurie nebeturi sprendimų vykdymą užtikrinančios policijos. „Nebegalime nieko areštuoti“, – aimanuoja nelaimingasis gubernatorius.
Nedaugelis beduinų sako norį apskritai iš Sinajaus išvaryti Egipto valdžią, nors ilgesingiau nusiteikę norėtų žinoti, ar negalėtų Vakarų galingieji Sinajuje sukurti beduinų dinastijos, kaip padarė su Saudo dinastija Arabijos pusiasalyje. Pragmatiškesni beduinai nori naujos sutarties su valstybe, įskaitant tam tikrą vietinę autonomiją, galimybę dirbti valdžios aparate ir armijoje, nes jiems tai seniai neprieinama, ir amnestijos jų nuosprendžiams, dažnai paskelbtiems už akių.
Gubernatorius susitiko su genčių lyderiais ir išlaisvino kelis šimtus kalinių. Egipto teisingumo ministras davė suprasti esąs pasirengęs išleisti kitus, atsėdėjusius pusę laiko. Porevoliucinis Egipto ministras pirmininkas Essamas Sharafas netgi apsilankė El Ariše – pirmas šias pareigas užimantis asmuo po daugybės metų. Tačiau beduinų lyderiai vizitą pasmerkė kaip pigų norą papozuoti, nes fotoaparatams nusisukus Egipto generolai atrodė nusiteikę atgaivinti senąją tvarką. „Nė neketiname įteisinti kontrabandininkų, teroristų, narkotikų karalių ir nusikaltėlių“, – sako vienas žvalgybos pareigūnas.
Susierzinę kai kurie beduinai ėmėsi sabotažo. E. Sharafui išvykus, po kelių valandų buvo susprogdintas nesaugomas dujotiekis, aprūpinantis Izraelį ir Jordaniją. Yra tikimybė, kad jie puls ir naftos įrenginius Pietų Sinajuje bei turizmo kurortus, galbūt ir „svečius“ iš Egipto, tai yra darbininkus, kuriuos vyriausybė beduinų teritorijoje apgyvendino siekdama sutvirtinti valstybės poziciją. Dažnėja išpuoliai prieš automobilius su valstybiniais numeriais iš Nilo slėnio. Vienos moterų asociacijos vadovė, 30 metų praleidusi Nakhle (atokiame Sinajaus mieste), iš ten pabėgo ir grįžo į pagrindinę Egipto dalį. Neseniai protestuojantys beduinai nors ir trumpam, atkirto kelią tarp Kairo ir turistinio kurorto Šarm aš Šeicho.
Gubernatorius neigia pranešimus, kad akmenuotame Sinajaus krašte, kuriame yra apie 400 tūkst. gyventojų, vakuumą užpildė 400 vyrų iš „Al-Qaedos“. Bet Palestinos islamistų judėjimą „Hamas“ ir Pietų Libaną kontroliuojančią sukarintą šiitų partiją „Hezbollah“ jis kaltina pasinaudojus proga kurstyti neramumus. Jis priduria, kad salafitų grupės, sekančios puritonišku Saudo Arabijos islamo modeliu, po Hosni Mubarako nuvertimo tarpsta. Neseniai bomba sugriovė pagrindinės sufijų šventyklos Sinajuje sienas, bet kupolas stebuklingai nesugadintas nusileido ant kapo.
Visuose kampuose matydamas grėsmę gubernatorius pagalbos kreipėsi į slaptąją policiją, kuri sukilimą visų nuostabai išgyveno nenukentėjusi. Perspėdamas, kad chaosas gali išplisti kirsdamas rytinę sieną, Izraelį jis įtikino 3 tūkst. Egipto karių įsileisti į Rytų Sinajų, kuris pagal 1978 metų Camp Davido susitarimus, aptariančius Izraelio pasitraukimą, yra demilitarizuota zona. Egipto karinių transporto priemonių vis gausiau, nors Egipto kariai beduinų atžvilgiu pasirinko nesikišimo politiką baimindamiesi, kad nebūtų įtraukti į vidaus kivirčus su jais. Gubernatorius svarsto, ar nesiėmus griežtesnių veiksmų, bet akivaizdu, kad tik politinis susitarimas gali padėti atkurti ramybę ir įkyriems beduinams sutrukdyti prašytis pagalbos iš išorės, nes Sinajuje tuomet būtų dar pavojingiau.
