Kai automobilių kamščiai, tropikų karštis, metai, prisiminimai, artimos ateities vaizdiniai, Lietuvos peizažų ir praeinančių moterų įlinkiai sujaukia viską, kas vadintina dvasios ramybe ir išmintimi, norisi restorano su neilgu valgiaraščiu. Būtų gerai nebėgti iš Vilniaus, nevairuoti automobilio ir išgerti daugiau nei vieną taurę. Kai sau nerandi vietos, nerandi ir tinkamo restorano. Nelieka kantrybės vėl skaityti banaliai ilgą sąrašą bijant, kad keturios bazaltu žibančios akys paraudusios plikės pergamente perskaitys slapčiausius dienoraščio puslapius.
Turėjo būti dvi bazalto akys. Padvigubėjo ne dėl mano vištakumo, bet dėl to, kad sėkmingai savo vidutinio amžiaus krizes įveikusi amerikietė draugė keliavo su trisdešimtmečio nepasiekusia dukra. Taigi, sėdžiu it koks susidvejinęs smarkuolis: prieš mane dvi to paties susižavėjimo nuotraukos, kurias skiria 25 metai. Medinė restorano erdvė su peizažą kalbinančiais langais, tvenkinys, pavėsinės svečiams ir devyniais karštai rūkytų upėtakių pavadinimais meniu – visi po 42 Lt už kilogramą. Vingiuotas kelias nuo Trakų į Vievį, vieta vadinasi „Žvejų namai“.
Jauna it žvejo dukra padavėja paaiškino, kad galima patiems pasigauti pagrindinį patiekalą, bet nekibome ant kablio – pats jaučiausi pagautas praėjusių dienų šėliojimo. Mano draugės patriotizmas aiškiai buvo nugalėjęs karštesnius jausmus, todėl viskas krypo į dukters lietuviško skonio gaivinimo pusę. Turėjau aiškinti apie Sąjūdžio revoliucijos poveikį lietuvių virtuvėje, skonio perversmą, be galo drąsios cepelinų šalies vaizdinius, pamirštą bajorišką maistą ir savigarbos oazes, kurių visomis išgalėmis ieškau. Studijų pertrauką daranti būsimoji politologijos magistrė bandė šypsniu gaudyti angliškus vietinių juokų variantus. Bet puikiausiai suprato, kad nieko tobulo šiame pasaulyje nėra. Išskyrus tviskančias akimirkas.
Troškulį malšinome vandeniu ir baltuoju Villa Antinori vynu po 16 litų už didelę taurę. Laukėme žuvienės – aš karališkos (14 Lt), jos – žuvienos sultinio (po 5 Lt). Vandeniu užgėrėme juokus apie pražūtingas E.coli bakterijas, neplautas rankas, amerikiečių pamišimą dėl higienos. Dviejų rūšių kvepalai, kurie vos juntamai dvelkė nuo keturių bazalto akių pusės, maišėsi į vieną pavadinimo dar neturintį mišinį. Svaiginantis prisiminimų ir paskutinės stotelės kvapas.
Užsisakėme šviežių daržovių salotų. Vieną didelę lėkštę bendrai. Valgiaraštį studijavome daugiau edukaciniais sumetimais, nes žinojome, kad valgysime upėtakį. Reikėjo tik ryžtis, škotiškam ar meksikietiškam. Tai, kaip vėliau mums paaiškėjo, reiškia skirtingus prieskonius karšto rūkymo metu. Ryžtas užsisakyti žvejo deserto buvo it auka bažnyčioje – tiesiog privalomas. Kaip vėliau paaiškėjo – tai namuose keptas sluoksniuotas pyragaitis po 7 litus už gabalą. Prie kavos, kuri beveik visur Lietuvoje yra labai gera, desertas pritiko. Ir sukūrė gerą progą pasakyti, kad amerikiečiai nieko apie kavą neišmano. Pasilikau sau prancūzišką repliką apie vandenį – tiek daug jo geria tik amerikiečiai ir varlės.
Tačiau grįžkime prie esmės. Būna žuvies restoranų. Rytinėje Amerikos pakrantėje, ypač Keip Kode, populiarūs omarų restoranai. „Žvejų namai“ atstovavo gerai lietuviško skonio versijai. Tai šalia tvenkinyje veisiamų upėtakių virtuvė. Kiek dažnesnė būtų „Karpynė“ – ties Raseiniais prie greitkelio, arba Kintuose, ties Minija. Visa vasara prieš akis. Vasaros darbymečio pavakarys nelepino restorano savininkų – tik keli stalai užimti. Štai kodėl meniu rodė pastangas suvilioti daugiau klientų, pasiūlyti didesnę įvairovę pagrindinių patiekalų. Čia ir jautienos steikas baltojo vyno padaže už 45 litus, ir antienos šlaunelė (35 Lt), ir kelių rūšių lietiniai. It Lenkijoje garnyrai (5–8 Lt), surašyti atskirai – kad sunkiau būtų nuspėti sąskaitos ateitį.
Atėjo akimirka, kai moterys išnyko. Tiesa, tik ryjant pirmą mano škotiškai puikaus upėtakio kąsnį. Ir tik labai trumpai. Kaip kitaip IQ skaitytojui praneščiau, kad „Žvejų namų“ pagrindinis patiekalas yra tiesiog tobulas. Jis atperka visus kitus ragautus šio restorano netobulumus. Ir karališką, bet bulvėmis užtvenktą žuvienę, ir neaiškaus skonio (arba, tiksliau, standartinio vegetos skonio) žuvies viralą. Visa tai – įskaitant tvarkingai supjaustytus ir surikiuotus agurkus bei pomidorus salotų lėkštėje – buvo tik prėskas tikro lietuviškos virtuvės laimėjimo fonas. Šviežutėlis karštai rūkytas upėtakis.
Yra daug delikačių upėtakio paruošimo būdų, pradedant žaliu šviežutėliu kąsniu ant upelio kranto ir baigiant garuose paruoštu, šparagais įrėmintu, su truputėliu sviesto ir citrina prancūzišku patiekalu. Karštai rūkyta žuvis (lietuvių ištobulintas karšis) yra sultinga, skonio kompozicija skaidri, nesudėtinga. Karšto rūkymo privilegija – nėra papildomų riebalų, nereikia kokio nors papildomo prieskonių, daržovių ar garnyro skonio. Rūkytas „Žvejų namų“ upėtakis gali būti vienas. Truputis baltojo (nebūtinai Villa Antinori) vyno arba net vietinio alaus ir gera, jautrių prisiminimų įsupta aplinka, kad suprastum, jog pasaulis yra čia. Net tiems, kurie niekur nesijaučia namuose. Nei Niujorke, nei Buenos Airėse, nei Vilniuje.
