Žiniasklaida pranešė, kad įstatymų leidėjai nusprendė padėti menininkams. Ką gi, taip politikai ir tarnautojai išreiškia pagirtiną susirūpinimą aukštąja kultūra, tegu tai būtų, kaip žadama, tik triskart po aštuonis šimtus litų, kasmet išmokamų kūrybinių sąjungų nariams už vadinamąsias „kūrybines prastovas“.
Tačiau svarbu, kaip suprasime sąvoką „prastova“. Ar tai menininko padėtis, kai jo sumanymai atmetami teatrų, žiuri, leidėjų? Ar jo laikinas nepajėgumas kurti epinius kūrinius ir vertimasis atsitiktiniais uždarbiais vien dėl to, kad už romaną jam pametėjo grašius ir kasryt tenka pelnyti duoną kokioje nors įstaigoje? Kūrybos krizė? Kūniška negalia? Visa tai kartu paėmus, jei tik įrodoma dokumentais?
„Kūrybinė prastova“ ir šią sąvoką pasitelkęs įstatymas nesulaukė platesnio žiniasklaidos dėmesio. Nepalyginsi su paskalomis apie Schwarzeneggerio nesantuokinį vaiką arba apie žinomo kandidato į Prancūzijos prezidentus išdaigas su kambarine Niujorko viešbutyje.
Vis dėlto yra šiek tiek reikšmingesnių visuomenės raidai sričių už paskalas apie nesantuokinį seksą. Tarkime, kas yra rašytojo, aktoriaus, tapytojo „vidaus degimo variklio“ užsikirtimas? Juk Lietuvoje mūzos gaišta masiškai, kaip musės. Beje, teberašant šį straipsnį Kultūros ministerija pralaimėjo strateginį mūšį – Finansų ministerija užkirto kelią Kino finansavimo įstatymui. Kiek operatorių, režisierių ir kino dramaturgų patirs kūrybinę prastovą – prie tų prastovėjimų, prie kurių jie taip priprato, kad, ko gero, apskritai ima abejoti savo sugebėjimais?
Perfrazavus įrašą rusų poeto Sergejaus Jesenino dienoraštyje apie Maskvą, poetų ir blynų Lietuvoje kainos yra suvienodėjusios.
O juk šis valstybės bandymas šiaip ne taip kompensuoti kūrėjo priverstinį neproduktyvumą pajudina kertinį kultūros akmenį. „Kūrybinė prastova“ menininkui, manau, yra pamatinė egzistencinė sąvoka, kaip kad žmogui randasi pagrindo nerimauti, kai jam gali būti diagnozuotas vėžys.
Atsigręžiu į save. Prisitaikau naująją sąvoką. Dingteli, kad mano kone visas profesionalaus rašytojo gyvenimas Lietuvoje – kūrybinė prastova. Nepaisant devynių knygų, tarp jų ir premijuotų ar kitaip žymėtų, ir pastatytos pjesės, ir išverstos operetės, ir kitų vertimo darbų, išgyventi vien iš kūrybos sugebėjau tik penkerius ar šešerius metus praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį. Lietuvoje romanistui pavyksta vegetuoti, kad kokias jam pašalpas ar stipendijas skirtų valstybė. Jeigu autorius turi šeimą, rūpinasi vaikais ir tėvais, moka alimentus arba vis dar patrauklus teisėtai žmonai tuo, kad prie širdies nešiojasi piniginę, tuomet jam – amen. Lietuvoje tęstinis, profesionalus, dešimtmečius trunkantis šiuolaikinio autoriaus, kuris turėtų galimybių rašyti turinčias paklausą knygas vieną po kitos, plėsdamas savo skaitytojų ratą Lietuvoje ir už jos ribų, gyvenimas neįmanomas.
Visais laikais daugumos tarptautinio masto kūrėjų gyvenimas Lietuvoje, iš kurios emigravo žalios jaunystės metais Jacquesas Lipschitzas, Chaimas Soutinas, filosofas Emmanuelis Levinas, buvo dažna kūrybinė prastova. Galvą dedu, šių pasaulinės dailės ir kultūros klasikų, jeigu jie būtų likę Lietuvoje ar, Marko Chagallo atveju, Vitebske, visą gyvenimą būtų galima pavadinti trūnėsiais virtusiu talentu ir kūrybine prastova. Jeigu iš Lietuvos išėję Prancūzijos ir JAV klasikai būtų neišvykę, būtų vegetavę ligi mirties per visas santvarkas ir buvę Lietuvos dailininkų sąjungos nariais „meno kūrėjais“ sutinu, ir lifčicu, ir profesoriumi levinu, bet niekados nepasireiškusiais, neįvertintais. Mūsų visuomenei amžiais pritrūksta to mechanizmo, galinčio talentui suteikti realų pavidalą – platesnio visuomeninio diskurso (neapriboto vien tik akademiniais seminarais Lietuvių literatūros institute), giluminio ir intensyvaus, rafinuotų mecenatų, išplėtotos rinkos, išsiugdyto skonio. Tam reikia ne vien tik Santaros–Šviesos vasaros stovyklų, Czesławo Miłoszo fondų, Ch. Soutino plenerų. Tam reikia ištisos kartos meno antreprenerių ir literatūros agentų.
Nestabiliame Izraelyje, patiriančiame grėsmių dėl valstybės gyvavimo, naujausia Davido Grossmano knyga „Moteris bėga nuo blogų žinių…“(„Iša barochot…“ – ivrit.), kurią JAV kritikai vadina stipriausiu rašytojo grožiniu kūriniu, buvo išparduota daugiau nei šimto tūkstančio tiražu septynių milijonų gyventojų šalyje. Lietuvoje tai maždaug atitiktų nupirktus 50 tūkstančių romano egzempliorių.
Tai, kad mūsų rašytojai panašių galimybių Nepriklausomoje Lietuvoje neturi ir tai tęsiasi dešimtmečiais, štai kas vadinama kūrybine prastova. Tai, kad buvo panaikintos „Lietuviškos knygos“, štai kas yra kūrybinė prastova! Tai, kad pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį laikraščiai vienas po kito atsisakė kultūros, meno ir literatūros priedų, nustojo spausdinti grožinę prozą ar poeziją puldami popkultūron – tai irgi buvo kūrybinė prastova.
Apskritai, provincijoms yra fatališkai būdinga, kai bruzdant dėl mažmožių pražiopsomi fundamentalūs dalykai.
Lietuvoje sprendžiama, kaip kompensuoti „kūrybines prastovas“, bet nenumatoma ilgalaikė strategija, kaip padaryti, kad klestėtų menai, kad tauta turėtų pasaulinei kultūrai atvirą tapatybę, kad aktoriai, poetai, rašytojai, dailininkai, kurie dabar yra tapę „sekmadieniniais menininkais“, būtų ne valdžiai virškinimo netrikdančiais vieversėliais, o visuomenės visiškai angažuotais meno kūrėjais. Tuomet prastovų nebūtų arba jų būtų daug mažiau.
