Prezidentė Dalia Grybauskaitė liepos 12 dieną minės dvejų metų inauguracijos sukaktį. Antrieji prezidentavimo metai nebuvo tokie audringi, kaip kadencijos pradžia. Gana greitai susikūrusi savo, kaip „galvų kapotojos“, reputaciją, D. Grybauskaitė antraisiais kadencijos metais jau gerokai rečiau reikalaudavo keisti pareigūnus ar ministrus. Net ir prezidentės metinis pranešimas šiais metais daugeliui atrodė kiek švelnesnis ir ne toks kritiškas nei pirmasis. Ar tai nuovargio ženklai?
Apie tai, kad D. Grybauskaitė nepavargstanti, „geležinė ledi“ – jau sklando legendos. Pati prezidentė šį įspūdį tik dar labiau bando sustiprinti šiais metais ir vėl neketinanti imti atostogų. Tokio tempo nelabai išlaiko net jos patarėjai – pirmoji iš prezidentės komandos pasitraukė vyriausioji patarėja vidaus politikos klausimais Audronė Nugaraitė. Po jos išėjimo formaliai neliko ir visos patarėjų grupės vidaus politikos klausimais. Prieš pat antrąjį metinį prezidentės pranešimą iš darbo išėjo ir vienas svarbiausių D. Grybauskaitės patarėjų – jos atstovas spaudai Linas Balsys. Šis pasitraukimas buvo gana netikėtas, nes ilgai buvo manoma, kad būtent L. Balsys yra „pirmasis“ tarp visų prezidentės patarėjų, neretai siūlantis savo nuomonę D. Grybauskaitei bemaž visais klausimais, o ne tik viešųjų ryšių srityje. Tiesa, anot paties L. Balsio, lakoniškai komentavusio savo sprendimą palikti prezidentūrą, galiausiai „nesutapo požiūriai į visuomenės ir valstybės gyvenimą“. Pati D. Grybauskaitė nekomentuoja savo patarėjo atsistatydinimo priežasčių, tačiau tarp žurnalistų sklandė versijos, kad pats L. Balsys nevengdavo prisidengdamas prezidentės nuomone viešai išreikšti savo asmeninę poziciją.
Vis dėlto prezidentė kol kas neieško naujų patarėjų ir stengiasi išsiversti su mažesne komanda. Tai vienas iš ryškesnių skirtumų, palyginti prezidento Valdo Adamkaus ir D. Grybauskaitės vadovavimo stilių. V. Adamkaus komandoje, ypač pirmojoje kadencijoje, buvo nemažai ryškių asmenybių, kurios nebijodavo reikšti savo nuomonę ir tiesiogine prasme patarinėti prezidentui, o ne tik klusniai vykdyti prezidento nurodymus. D. Grybauskaitė nesiekė pritraukti „žvaigždžių“ ir greičiausiai rinkosi patarėjais tuos, kuriais gali pasitikėti ir kurie geba produktyviai dirbti.
Prezidentinis efektyvumas
Ar įmanoma išmatuoti prezidento darbo kokybę ar efektyvumą? Seimo darbą bent jau kiekybiškai bandoma vertinti pagal priimamų įstatymų skaičių. Vyriausybės darbui vertinti galima sugalvoti žymiai daugiau kriterijų – pradedant nuo biudžeto rodiklių ar emigracijos tendencijų ir baigiant įvairiais verslo, investicinės aplinkos, korupcijos ir kitais indeksais. Lietuvos prezidento funkcijos ir atsakomybė nėra tokia konkreti. Viena vertus, prezidentas atsakingas už užsienio politiką bei yra vyriausiasis kariuomenės vadas, tačiau praktiškai jis tik iš dalies gali kontroliuoti saugumo ir užsienio politiką – per kai kuriuos savo skiriamus pareigūnus ar iškeldamas tam tikras problemas Gynimo taryboje. Prezidentas turi ir įstatymų projektų iniciatyvos teisę, tačiau akivaizdu, kad tai ne pagrindinė jo funkcija – niekas ir nesitiki, kad prezidentas „atiminės duoną“ iš Seimo ar Vyriausybės. Nė vienas iki šiol buvęs prezidentas Lietuvoje nepiktnaudžiaudavo įstatymų projektų rengimo teise. Pavyzdžiui, V. Adamkus savo antrojoje kadencijoje per pirmuosius dvejus metus (2004 m. liepos–2006 m. liepos mėn.) Seimui svarstyti pateikė tik 9 įstatymų projektus, iš kurių 5 buvo tarptautinių konvencijų ratifikavimo papildymai. D. Grybauskaitė iki šiol pateikė Seimui svarstyti jau virš 20 įstatymų iniciatyvos projektų.
Vis dėlto tam tikri rodikliai svarbūs vertinant ir prezidentų veiklą. Viena iš svarbiausių prezidento institucijos funkcijų – užtikrinti, kad įstatymų leidėjai nepriimtų įstatymų, kurie pažeidžia valstybės ir visuomenės interesus ar šiaip jau yra nevykę. Prezidento teisė vetuoti ir grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti įstatymus – svarbi demokratinės „pusiau prezidentinės“ sistemos balansavimo priemonė. Tiesa, tai nereiškia, kad Seimas negali atmesti prezidento veto (tam reikia, kad už Seimo priimtą įstatymą dar kartą balsuotų ne mažiau kaip 71 Seimo narys), tačiau tai jau rimtas signalas, kad įstatymą būtina atidžiai įvertinti.
Būtent prezidento veto gali reikšti ir savotišką atspindį, koks egzistuoja tarpusavio pasitikėjimo klimatas tarp Seimo ir prezidentūros. Dažnas įstatymų vetavimas gali reikšti vieną iš dviejų – arba Seimas nekokybiškai dirba, arba prezidentas tikslingai renkasi konfrontuojančią poziciją su parlamentu.
Šiuo aspektu D. Grybauskaitė yra kol kas griežčiausiai Seimo darbo rezultatus vertinanti prezidentė. Per pirmuosius dvejus metu D. Grybauskaitė iš viso vetavo 17 įstatymų (12 – vien per pastaruosius metus). Palyginimui, prezidentas Algirdas Brazauskas per pirmuosius dvejus prezidentavimo metus vetavo 10 įstatymų. V. Adamkus pirmąją kadenciją taip pat buvo gana aktyvus – per pirmuosius dvejus metus (1998 kovo mėn.–2000 kovo mėn.) vetavo 15 įstatymų, tačiau antrojoje kadencijoje (2004 m. liepos mėn. – 2006 m. liepos mėn. laikotarpiu) – jau tik 9 įstatymus (vėliau V. Adamkus įstatymus vetuodavo jau dažniau). R. Paksas per kiek daugiau nei metus savo prezidentavimo spėjo Seimui grąžinti 8 įstatymus.
Temidės kalavijas
Pati prezidentė savo abiejuose metiniuose pranešimuose aiškiai pabrėžė dar vieną savo prioritetą, kurį būtų galima įvardyti kaip „teisingumo atkūrimą“. Teisėsaugos institucijų priežiūra ir atsakomybė skirti saugumo bei teisėsaugos institucijų vadovus, taip pat ir teisėjus – viena iš pagrindinių prezidento funkcijų. Būtent šioje srityje D. Grybauskaitė ėmėsi darbų iš peties – pradėjo bemaž tiesiogine žodžio prasme „valyti“ teisėsaugos institucijas ir keisti jos vadovus. „Po dvejų metų darbo galima konstatuoti kelis klausimus, kuriems rodomas nuolatinis dėmesys – tai teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijų veikla, ypač tų, kurių vadovus skiriant dalyvauja prezidento institucija“, – teigė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas. Anot jo, korupcijos mažinimas irgi yra tarp nuolat ir bene labiausiai akcentuojamų tikslų, tačiau „šio tikslo įgyvendinimas siejamas daugiausia su sankcijų griežtinimu.“ Būtent per teisėsaugos institucijų reformas ir bausmių griežtinimus prezidentė siekia kovoti su viena didžiausių mūsų visuomenės ir valstybės bėdų. Anot pačios D. Grybauskaitės, jos pastangos nors ir lėtai, jau duoda rezultatų. Po pirmųjų metų prezidentė stebėjosi, kad nebuvo nė vieno, kaltinto korupcija, nusikaltimais ir realiai nuteisto laisvės atėmimo bausme. Antrajame metiniame pranešime jau buvo pateikti kiti skaičiai – už korupcines veikas per metus buvo pradėta per septynis šimtus ikiteisminių tyrimų, o realiai laisvės neteko jau 18 nusikaltėlių. Pagaliau, pasidžiaugė prezidentė, yra ne tik nusikaltimas, bet ir bausmė.
Šis rezultatas, kurį pabrėžė D. Grybauskaitė, atskleidžia įdomų ir svarbų aspektą, nušviečiantį tiek prezidentės veiklos stilių, tiek ir priežastis, kodėl ji vis dar išlaiko tokį populiarumą. Skirtingai nei, pavyzdžiui, premjeras Andrius Kubilius, D. Grybauskaitė nori „apčiuopiamų“ rezultatų, kuriuos būtų galima pasiekti per metus ar dvejus – pakeistų vadovų, įkalintų kyšininkų, vetuotų įstatymų. „Galbūt yra per daug mikrovadybos ir per mažai strateginio mąstymo (nors jis akcentuotas abiejuose metiniuose pranešimuose), bet tokia įtampa iš dalies užprogramuota pačioje prezidento institucijoje ir jos turimose galiose, – teigia R. Vilpišauskas, – Jei mąstoma strategiškai, tai atrodo, jog nieko nesiseka pakeisti. Jei imamasi konkrečių pokyčių, prezidentas įsivelia į tokius procesus, kurie įtraukia į kasdienę priežiūrą ir gali nesunkiai pavirsti pertekline kontrole, o tai galiausiai gali duoti visai ne tokius rezultatus, kokių tikėtasi.“ Vis dėlto visuomenė, bent jau didžioji dalis, taip pat nėra linkusi mąstyti strategiškai ir nori matyti rezultatus „čia ir dabar“. Šalia abstrakcijas ir nerealius tikslus pamėgusių politikų D. Grybauskaitė atrodo kaip ne tik ryžtinga, bet ir efektyvi politikė, galinti pagaliau parodyti visuomenei kažką konkretaus. Kova su korupcija – itin geras taikinys, kuris aiškus visiems, o kartu – ir išties svarbi misija. Kita vertus, kovoti su korupcija tik „kalaviju“ ir griežtesnėmis bausmėmis gali duoti tik trumpalaikį efektą ir nenaikinti pačių šaknų.
Kovoti ar kurti?
Kaip teigia Pilietinės visuomenės instituto vadovas Darius Kuolys, vienas iš D. Grybauskaitės rinkiminės kampanijos akcentų buvo siekis „grąžinti valstybę žmonėms“, tad iš prezidentės buvo laukiama tam tikrų veiksmų stiprinant demokratiją, valdžios atvirumą visuomenei ir skaidrumą.
„Egzistuoja rimta prezidentės veiklos ir laikysenos prieštara. Prezidentė renkasi vienpusę kovą su korupcija, tarsi tai būtų įmanoma tik iš vienos valdžios institucijos pozicijų. Ji supriešina prezidentūrą bei specialiąsias tarnybas, teisėsaugos institucijas su kitomis valdžios institucijomis, ypač parlamentu. Ypač kai ji grasina kontroliuoti įstatymų leidybos procesą, asmeniškai aiškintis, iš kur kyla „blogis“. Tačiau tai nieko bendro neturi su valdžios atvėrimu visuomenei, – teigia D. Kuolys. – Prezidentė kuria vienišo kovotojo vaizdinį. Ji nesako, ar jai reikia visuomenės pagalbos šioje kovoje. Kita vertus, egzistuoja tam tikra „pilkoji zona“ – pati prezidentūra, jos prižiūrimos saugumo ir teisėtvarkos institucijos, apie kurių veiklą visuomenė nežino. Nėra net pateikiami principai, kuo remiantis formuojamos šios struktūros. Šia prasme valdžios viduje vyksta tarsi tam tikros grupuočių kovos, o ne valdžios grąžinimas žmonėms.“
Vis dėlto D. Kuolys pripažįsta, kad nemaža dalis visuomenės palaiko būtent tokį D. Grybauskaitės būdą griežtinti retoriką ir „mojuoti kirviu“. Anot D. Kuolio, „prezidentė remiasi pokomunistinės visuomenės instinktais, nes dalis visuomenės nėra pratusi aktyviai naudotis savo laisvėmis ir mielai jas perleidžia kažkam kitam.“
Antraisiais metais viešumoje jau gerokai mažiau buvo D. Grybauskaitės pastangų kovoti su monopolinėmis struktūromis. Po „Leo LT“ išardymo daugiau dėmesio nusipelnė tik šilumos ūkio skaidymo problematika. Kaip pastebi R. Vilpišauskas, šioje srityje iš prezidentės „pagrindiniai pokyčiai pastebimi retorikoje, o ir tie patys susiję su priežiūros, kontrolės ir sankcijų akcentavimu, o ne dėmesiu kliūčių konkurencijai, barjerų įeiti į rinką mažinimu.“
Vis dėlto ekspertai pripažįsta, kad energetikos sektoriuje tikrai esama svarbių pokyčių. „Čia iš tiesų siekiama įgyvendinti projektus, kurie sudarytų sąlygas didesnei konkurencijai, – teigia R. Vilpišauskas. – Tačiau apie rezultatus kalbėti dar anksti, net ir Baltijos šalių elektros birža dar tik pradeda veikti ir pilnavertiška konkurencija bus galima tik Lietuvos ir Švedijos tiltu susijungus su Šiaurės šalių elektros birža.“
R. Vilpišauskas mano, kad prezidentė galėtų rodyti daugiau dėmesio būtent konkurencinės aplinkos išskaidrinimo, perteklinių biurokratinių apribojimų mažinimo klausimams, bei dažniau domėtis, kaip vyksta Saulėtekio komisijos veikla, kas stringa Seime.
Tačiau kol kas D. Grybauskaitė linkusi dažniau grūmoti nei imtis kūrybiškų ir ilgalaikių uždavinių. Gal dėl to vis retkarčiais praslįsta prezidentės ironija kalbant apie A. Kubiliaus pastangas kurti ilgalaikes strategijas, o ne užsiimti praktiškais darbais.
Tai taip pat užtikrina tam tikrą balansavimą tarp Vyriausybės ir prezidento. Jei visos valdžios grandys užsiims tik strategavimu – kas pagaliau imsis konkrečių darbų? Deja, šiuo atveju darbų pasidalijimas nėra pats tinkamiausias. Ilgalaikių vizijų ir strateginių valstybės tikslų kūrimas labiau pritiktų daugiau stabilumo ir platų visuomenės palaikymą turinčiai prezidento institucijai, o iš Vyriausybės kaip tik labiausiai tikimasi einamųjų problemų sprendimo. Juo labiau kad prezidentas gali savo inicijuotų ar paremtų strategijų gaires išlaikyti mažiausiai penkerius metus, bei užtikrinti jų tęstinumą net ir keičiantis Seimui ir vyriausybėms. Galiausiai, net ir be formalių strategijų ar vizijų, gana dažnai visuomenė pasigenda aiškios ir nuoseklios prezidentės pozicijos tais klausimais, kurie turės milžinišką įtaką valstybei ir visuomenei ateityje. „Labiausiai trūksta ne tiek prezidentės pareiškimų įvairiais šalies gyvenimo klausimais, bet jos pozicijos dėl tų klausimų, kuriuos ji identifikuoja kaip labai svarbius – pavyzdžiui, socialinės sistemos, valstybės tarnybos reformos. Tačiau kol kas ji vengia apibūdinti, ko tikisi, kaip mato jų sprendimą“, – pastebi R. Vilpišauskas.
Kita vertus, būtų sunku paneigti, kad pirmieji dveji D. Grybauskaitės metai buvo gana įsimintini. Nepaisant įvairių kritinių pastabų ar ne visų patenkintų lūkesčių, prezidentė visus dvejus metus išlaikė didžiulį visuomenės pasitikėjimą. Tik V. Adamkus savo pirmosios kadencijos metu galėjo mėgautis panašiu populiarumu visuomenėje. Tačiau politinės klaidos ir atsparumo trūkumas dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo „Williams“ gerokai pakenkė V. Adamkaus reputacijai (žiūrėkite grafiką „Reitingų karalienė“). D. Grybauskaitė kol kas meistriškai palaiko savo, kaip kovotojos prieš svarbiausias negeroves valstybėje, įvaizdį. Svarbiausia, kad kadencijos pradžioje imtasi tų sprendimų, kurie yra būtent prezidento valioje ir tose srityse, kuriose gali inicijuoti pokyčius prezidentas pagal savo funkcijas.
Tai yra bene ryškiausias pokytis, palyginti su praėjusiomis prezidentų kadencijomis, kai buvo „daug norima“, bet apgailestaujama, kad „mažai galima“. D. Grybauskaitė nesiskundžia, kad mažai gali. Per pirmuosius dvejus metus ji parodė, kad gali nemažai. Tačiau ar ji gali daugiau – tarkime, keisti ne tik institucijų vadovus, bet ir skatinti pokyčius pačioje visuomenėje – taps akivaizdu tik kadencijos pabaigoje. Tam gali prireikti keisti „vienišos kovotojos“ įvaizdį į tikros tautos lyderės ir vienytojos vaidmenį.
