Ar kada nors susimąstėte, kiek valstybė įvertino gydytojo dėmesį jums? O kiek mes patys įkainotume gydytojo dėmesį ir pagalbą sau, pavyzdžiui, susilaužius ranką? Be abejo, emocingai vertinti to nereikėtų, bet argi neįdomu truputį pasigilinti į tą biurokratinę aritmetiką.
Sveikatos sistemoje dirbantys biurokratai akių gydytojo profilaktinį tikrinimą, pritaikius koeficientus, įkainavo 20,38 lito, o, tarkime, ortopedas traumatologas pagalbą pacientui su sulaužyta ranka ar koja turėtų suteikti už 37,47 lito, įskaitant rentgeno nuotrauką. Ką konkrečiai gydytojas turi padaryti už šią sumą, kiek laiko skirti pacientui apžiūrėti, kiek ir kokios kokybės gipso uždėti, kokius papildomus tyrimus paskirti – nežino nei pacientas, nei gydytojas, nei patys biurokratai, kurie tą savikainą nustatė.
Įdomumo dėlei pabandžiau prisiminti, kiek pastarąjį kartą sumokėjau kirpėjui – nuoširdžiai susimąsčiau, ar didmiestyje galima apsikirpti už 20,38 lito? Batų taisykloje už batų kulniukų pakalimą irgi sumokėjau apie 20 litų. Bet kai sušlubuoja sveikata, pamirštame viską – ir kirpėją, ir nepakaltus batelius, o juk niekam net į galvą neateitų, kad sveikatos priežiūros paslaugos Lietuvoje gali būti tokios pigios. Oficialiai pigios!
Akivaizdžiai per žemą sveikatos priežiūros paslaugų savikainą lemia ir jos skaičiavimo ypatybės. Pasirodo, vienos sistemos čia nėra. Valstybinėms įstaigoms į paslaugų savikainą neįtraukiamos sąnaudos dėl patalpų įrengimo ar įrangos pirkimo – taip sveikatos priežiūros paslaugos savikaina dar dirbtinai sumažinama, priešingai nei privačių poliklinikų ar ligoninių. Painiava čia dar nesibaigia. Žmonės neįtaria, ar gydydamas lūžusią ranką už 37,47 lito, ar tikrindamas išvargintas akis už 20,38 lito gydytojas atidžiai juos apžiūrėjo, ar šiek tiek pataupė įstaigos lėšas ir pasiūlė pacientui pačiam nusipirkti papildomų vaistų ar procedūrų. Juk nei gydytojas žino, kaip tuos paskirtus pinigėlius atidirbti, nei biurokratai gali paaiškinti – ar profilaktiškai tikrinant akis, ar gydant lūžusią ranką reikia vienų ar kitų procedūrų ir su jomis susijusių vaistų bei medicininių priemonių. Paprastai kalbant – niekas taip ir nežino, už kokias konkrečiai sveikatos priežiūros paslaugas moka valstybė.
Dėl to gana keistai atrodo biurokratų iš teritorinių ligonių kasų karingi šturmai į sveikatos priežiūros įstaigas ir garsi savo veiklos reklama. Tikrintojai grėsmingi – jie sako, kad tikrina neteisėtas priemokas ir gina pacientus, nors pasigilinus paaiškėja, kad jie patys nenustatė jokių objektyvių kriterijų ir negali niekam paaiškinti, ką konkrečiai gydytojas turi padaryti už nustatytą kainą. Įdomu, kad pagal esamą tvarką pacientas gali bet kada prisirašyti prie naujos įstaigos ir gauti tą pačią konsultaciją, tik jau pas kitą gydytoją. Galima tai daryti tiek kartų, kiek tik patinka. Tik kiekviena konsultacija kainuos tiek, kiek nustatyta. Argi čia ne pinigų švaistymas? Vadinasi, tų pinigėlių kaip ir yra, tik jų paskirstymas gerokai šlubuoja. Įdomus ir kitas klausimas – kokią sumą turi sumokėti valstybė: ar realią sveikatos priežiūros paslaugos kainą, ar sumokėti kainą, kurios negali paaiškinti ir patys biurokratai?
Iš šios painiavos viena aišku, kad iš tikrųjų apgautas lieka pacientas, kuris negauna kokybiškos paslaugos, nes gydytojai, užuot rūpinęsi pacientu, turi spręsti finansines įstaigų bėdas dėl objektyviai nepamatuojamų valstybės nustatytų įkainių už sveikatos priežiūros paslaugas. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad ne vien tai sudaro sveikatos priežiūros įstaigų bėdas, čia prisideda ir begalės kitų įsisenėjusių sveikatos sistemos problemų – valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų vadovų „šiek tiek“ per didelės algos, vadovų rotacijos nebuvimas, įvairūs manipuliavimai perkant medicinos įrangą, neefektyvus įstaigos ir jos personalo valdymas ir taip toliau. Vis dėlto, jei nesukuriama skaidri sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo sistema, jokių teigiamų postūmių ir negalima tikėtis.
Lietuvoje susirgęs žmogus paprastai puola į paniką – skambina visiems kaimynams ir draugams, gal kas pažįsta kokį gydytoją. Greičiausiai taip yra ne todėl, kad norime išskirtinio gydytojo dėmesio ar pernelyg didelių patogumų. Tai – sklandžiai nefunkcionuojančios, tiksliau, gerokai apgriuvusios sveikatos sistemos pasekmė. Ar aš tikrai galiu pasitikėti gydytoju, kurio dėmesį man valstybė įkainavo 20,38 ar 37,47 lito? Ar biurokratai, skelbdami savo apskaičiuotus įkainius už sveikatos paslaugas, dar labiau nepaskatins ir gydytojams, ir pacientams nemalonių pakišų? Juk suprantame, kad už valstybės skiriamų 20 ar 40 litų gydytojas negali skirti viso savo dėmesio tik jums.
Tvarkoje, kur apskaičiuotos sveikatos priežiūros paslaugų savikainos, neradau vienos eilutės – kiek valstybė įkainoja biurokratų, tikrinančių ir kuriančių tokias finansavimo sistemas, darbą ir išlaikymą? Spėju, kad biurokratų darbas vertinamas kur kas brangiau negu gydytojo. Taigi ir toliau vienintelis patarimas žmonėms – tiesiog nesirgti.
____________________
Ieva Rasimaitė yra teisininkė
