Šventė viena, bet prasmė kita
Šiandien, Joninių (Rasų) išvakarėse, daugelis su nekantrumu lauks darbo pabaigos. Prieš aštuonerius metus lietuviai išsikovojo dar vieną valstybinę šventę.
Tad šiemet vėl galės mėgautis ilguoju savaitgaliu. Vieniems Joninės – graži pagoniška šventė, švenčiama naktį iš birželio 23-iosios į 24-ąją, maždaug tuo metu, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Kitiems – krikščioniška, kankinio Šv. Jono Krikštytojo minėjimo diena.
Jonams ir Janinoms – vardadienis, o kitiems – tiesiog šiaip savaitgalis su alumi ir šašlykais.
Pagoniškųjų tradicijų puoselėtojai sako, kad Joninės – tai saulės ir gamtos klestėjimo kulminacija. Tai metas, kai žmogus gali maksimaliai susilieti su gamta, pasisemti iš jos dvasinių ir fizinių jėgų.
Jie garbina su gamta susijusias apeigas: žolių rinkimą, saulėlydžio palydą, aukuro užkūrimą ir maldą ugniai.
Pagoniškos Joninės neįsivaizduojamos be naktyje degančio laužo, šokių, vandenyje plukdomų vainikų, paparčio žiedo ieškojimo. Besižavintieji pagonybe ryte būtinai skuba praustis rasa. Tikima, kad tada bus sveiki ir gražūs.
Bažnyčia per Jonines tikinčiuosius kviečia prisiminti šv. Joną Krikštytoją, už jį pasimelsti. Pasak dvasininkų, Jonas Krikštytojas – didi asmenybė, parodžiusi žmonėms Jėzų.
Jis buvo karaliaus nukirsdintas už tai, kad išdrįso pasakyti jam, jog negalima gyventi su vogta žmona. Taigi jis kentėjo už tiesą ir teisingumą, kurio žmonėms reikėjo ir tebereikia, nesvarbu, kokiais laikais jie gyventų.
Tie, kuriems Joninės– pasibuvimas gamtoje su alumi ir šašlykais grojant trankiai muzikai, anaiptol nesijaučia nejaukiai šalia prasmės pagoniškose ir krikščioniškose Joninėse ieškančiųjų.
Kaip ten bebūtų, Joninės yra kalendorinė šventė.
Žmonės linksminasi ir tai nėra blogai. Žinoma, jeigu neperlenkia lazdos.
Argentiniečių kunigas vaidins
Panevėžio moterų pataisos namų kapelionas, aštuntus metus Lietuvoje gyvenantis Domingo Avellaneda savo gimtinėje Joninių nešventė, nes ten tokios šventės tiesiog nėra. Kas yra Joninės, jis sužinojo tik atvykęs į Lietuvą.
Pasvalio rajone, Pumpėnuose, kartu su kitu savo tautiečiu kunigaujantis D.Avellaneda sako, kad šventė jam atrodo labai graži ir prasminga, įdomūs senoviniai jos šventimo papročiai.
Dvasininkui teko dalyvauti Joninių šventėse kartu su Pumpėnų bendruomene.
Tačiau vienas dalykas lietuviškose Joninėse jam labai nepatinka. Pasak kunigo, žmonės per šią šventę labai daug vartoja alkoholio. Jam tai labai nepriimtina.
D.Avellaneda stengiasi, kad jaunoji pumpėniškių karta Jonines švęstų prasmingiau. Jis kartu su bendruomenės nariais organizuoja vaikams žaidimus ir kitas smagias atrakcijas, supažindinančias su tautos papročiais.
Per šias Jonines kunigas su jaunimu važiuos į nedidelį Vabalninko kaimelį. Jie yra pastatę spektaklį, kurį vaidins vietos gyventojams.
Užsienyje švenčia ne visi lietuviai
Daugybė į užsienį emigravusių lietuvių šiandien Jonines švęs savo bendruomenėse. Bus ir tokių, kurie švęs su vietos gyventojais arba ir visai neminės.
Joninių šventė paskelbta valstybine švente Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Kanadoje. Joninės švenčiamos ir Norvegijoje, Danijoje, Rusijoje, Rumunijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Tačiau šiose šalyse Joninės yra darbo diena.
Visą straipsnį skaitykite 2011 m.
birželio mėn. 23 d. dienraštyje „Sekundė“ arba „Facebook“
tinkle.
Inga SMALSKIENĖ
A.Repšio nuotr. Joninės neįsivaizduojamos be
naktyje degančio laužo.
