T. Medaiskis.
Socialinio draudimo fronte po įnirtingų diskusijų apie „Sodros“ reformą – santykinė tyla. Po gegužės pabaigoje Seime patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gairių bene reikšmingiausias įvykis – pensinio amžiaus padidinimas.
Seimas pagaliau ryžosi žengti šį nepopuliarų žingsnį. Į pensiją nuo 2012 metų eisime vis vėliau, tačiau 65 metų pensinis amžius vyrams ir moterims bus pasiektas tik 2026 metais. Taigi dabartiniai penkiasdešimtmečiai ir jaunesni įgis teisę į pensiją sulaukę 65 metų. Įdomumo dėlei galima priminti, kad 65 metų amžiaus ribą Seimas buvo patvirtinęs dar 1994 metų liepą, priimdamas pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos pensijų įstatymą. Tuomet 65 metų pensinis amžius turėjo būti pasiektas 2024 metais. Tačiau jau 1994 metų rudenį parlamentarai išsigando savo sprendimo, ir amžiaus didinimas buvo sustabdytas ties dabartine riba. Taigi teko išėjimo į pensiją vėlinimą priiminėti iš naujo. Ar ne geriau būtų buvę, jei jau nuo 1994 metų žmonės būtų žinoję, kada įgyja teisę į pensiją? Ir ar nepasikartos anų laikų istorija?
Ar pensinio amžiaus padidinimas iš tikrųjų toks nepopuliarus žingsnis? Jei spręsime iš apklausų – tikriausiai taip. Bet pagalvokim blaiviai, ar respondentai iš tikrųjų visada supranta, už ką pasisako? Vyresni, jau išėję į pensiją žmonės, tokį žingsnį turėtų tik remti. Juk kuo mažiau naujų pensininkų, tuo didesnės gali būti pensijos, nes tos pačios lėšos bus skirstomos mažesniam gavėjų skaičiui. Jaunesni, kurie dažnai tvirtina: „aš pensijos nesulauksiu“ (bet sulaukia), irgi neturėtų labai prieštarauti – juk vienaip ar kitaip jie turi uždirbti lėšas pensijoms, todėl mažesnė pensijų našta jiems tik į naudą. Nors daugelis jų mano, kad vyresnieji užima jaunimo darbo vietas, bet ne kartą tyrimais įrodyta, kad tai netiesa. Vidutinio amžiaus žmonės irgi turėtų sutikti, kad geriau jau gauti pensiją vėliau, bet tokio dydžio, jog iš jos būtų galima pakenčiamai pragyventi.
Tai kas gi tada galėtų pagrįstai prieštarauti pensinio amžiaus kėlimui? Labiausiai, turbūt, priešpensinio amžiaus žmonės, kurie baiminasi, kad netekę darbo jo jau neberas, o pensija vis tolsta. Ir tai yra tikroji problema. Opozicija valdantiesiems ne kartą priminė, kad amžiaus didinimo sprendimą turi lydėti vyresnio amžiaus žmonių užimtumo programa, konkretūs užimtumo politikos veiksmai, skirti priešpensinio amžiaus žmonėms. Ar turime tokią programą? ES2020 strategija įpareigoja „žmonėms suteikti daugiau galių sudarant galimybes tobulinti įgūdžius bet kuriuo gyvenimo etapu, kad būtų didinamas darbo jėgos aktyvumas“. Ar Vyriausybė ėmėsi ryžtingų žingsnių šia kryptimi? Gal mano, kad nereikia skubėti – juk iki 2026 metų dar daug laiko. Bet toks neskubėjimas gali būti pražūtingas. Jei nebus tinkamų ir sėkmingų veiksmų, jei vyresnio amžiaus žmonės neras darbo, jie skriausdami save naudosis priešlaikinio išėjimo į pensiją galimybe. Pensinio amžiaus vėlinimas nueis perniek, o pensijos bus dar skurdesnės. 1994-ųjų istorija šia prasme gali pasikartoti.
Emigracija iš Lietuvos sumažino darbo jėgos pasiūlą. Atsigaunant ekonomikai, gali paprasčiausiai pritrūkti darbo rankų (panašų efektą patyrėme dar iki krizės). Tai papildomas šansas vyresnių žmonių (jų mažiau ir emigravo) užimtumui skatinti. Todėl negalima jo praleisti – turi būti imtasi veiksmų, kad darbas būtų prieinamas ir jauniems, ir seniems. Pagaliau patys darbdaviai turi suprasti, kad ir jauni, ir seni darbuotojai turi savų privalumų (kaip ir trūkumų). Kandidato dirbti įvertinimas neturi baigtis žvilgsniu į jo gimimo datą.
Kartais tvirtinama, kad išlaikyti vyresnius žmones darbo vietoje esą neracionalu dėl mažo jų produktyvumo. Tačiau ne vieno vyresniojo produktyvumas dėl įgytos patirties gali būti didesnis už keleto jaunų. Kita vertus, jei jau vyresnis žmogus negali dirbti kaip jaunas, galima jam patikėti paprastesnes pareigas, sutrumpinti darbo laiką, atitinkamai mokant ir mažesnį atlyginimą. Tačiau jo įgūdžiai ir galimybės nebūtų prarandami, reikia tik atitinkamai pritaikyti darbo santykius ir sąlygas. Labai naudingas būtų ir laipsniško išėjimo į pensiją skatinimas, kad sulaukęs pensinio amžiaus žmogus dalį laiko dirbtų, o už kitą dalį gautų pensiją. Taip pagal jėgas būtų panaudojama jo patirtis, pats žmogus nesijaustų išstumtas iš aktyvaus profesinio gyvenimo, o ir jo pensija nuo to tik didėtų.
Pensinio amžiaus padidinimas – nemažo rezonanso ir aptarimų sulaukęs žingsnis. To nepasakysi apie kitą, pakankamai svarbų socialinei apsaugai dokumentą – birželio 8 dieną Vyriausybės priimtą socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gairių įgyvendinimo priemonių planą, kuris žiniasklaidoje liko kaip ir nepastebėtas. Planą sudaro 22 priemonės, viena jau įgyvendinta (pensinis amžius padidintas), 17 iš jų bus pradėtos taikyti 2013 metais ir vėliau.
Viena iš keturių likusių šiemetinių plano priemonių – skatinti II pakopos pensijų kaupimą. Viešojoje erdvėje svarstomas variantas tiems kaupimo dalyviams, kurie sutiks mokėti 2 proc. savo atlyginimo privatiems pensijų fondams, primokėti dar 2 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio iš valstybės biudžeto. Sumanymas gal ir neblogas, bet jis sudaro nelygias sąlygas socialiniam draudimui ir kaupimui. Kodėl mano, kaip mokesčių mokėtojo, lėšomis ketinama subsidijuoti kažkieno dalyvavimą privačiuose pensijų fonduose? O jeigu aš nenoriu dalyvauti kaupiamojoje sistemoje ir ja nepasitikiu, o pasitikiu „Sodra“, tai man, vadinasi, ne tik legendinę „špygą taukuotą“, bet dar ir mano mokesčių pinigus kitiems? Na jau ne, ponai, būkit geri ir nediskriminuokite nei fondų, nei „Sodros“: jei aš apsispręsiu papildomus 2 proc. savo atlyginimo mokėti „Sodrai“, tai ir man į tą pačią „Sodrą“ primokėkit 2 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio.
Deja, Vyriausybės priemonių planas (kaip ir pačios gairės) mums nesako, kas bus daroma su bemaž 8 milijardų litų socialinio draudimo skola ir neracionaliais, daugelį grėsmių socialinio draudimo sistemai keliančiais visokiausių „grąžinimų“ pažadais (apie tai rašiau komentaruose prieš mėnesį). O gal atsakymas slypi miglotoje „priemonėje Nr.4“, kuria jau šiemet ketinama nustatyti valstybės ir socialinio draudimo biudžeto santykius? Ar tai reiškia, kad valstybės biudžetas perims skolos naštą nuo būsimųjų pensininkų pečių? Nežinia. Užtat matome, kad dabartinė Vyriausybė paruoš beveik 20 nurodymų būsimajai. Tik ar ta būsimoji jų klausys?
Tiesą sakant, nežinia, kokie tie nurodymai bus. Konkrečių sprendimų priemonių plane, kaip ir pačiose gairėse, nedaug. Viskas paaiškės, kai bus pateikti atitinkami įstatymai, dauguma jų – 2012 metais ir vėliau. Taigi belieka klausti, kas vyks kabinetų tyloje, kol socialinio draudimo įstatymų leidyboje niekas nevyks?
____________________
Teodoras Medaiskis yra socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, 1992-1993 metais – socialinės apsaugos ministras.
