Telšiai fotografo G. Česonio akimis
Šio šeštadienio pasakojimas iš esė-albumo „Raktai į Lietuvos miestus“ – apie Telšius: jo spalvas, kvapus ir miestą vienijančią idėją.
Vacys Vaivada „Kalnai…“
Telšiai… Paprašytas apibūdinti gimtąjį miestą keliomis eilutėmis, pasijunti bejėgis. Argi tai įmanoma? Kiek daug prisiminimų, emocijų. Kiek daug prasmių, prie kurių prisilietei, o dar daugiau – visiškai nepažintų. Ir slepiasi tai ne tik gatvelėse, ne tik mažiausiose trobelėse.
Ir dabar, ir vaikystėje jautei ypatingą natūralios gamtos ir miesto sąlytį, savotišką harmoniją, kurią gyventojai lyg ir stengdavosi atkartoti savo kasdienybėje tvarkydami sodus, darželius, ėmę plėtoti parkų formavimo kultūrą, kurią po normalaus gyvenimo deformacijų vėl, nors ir skausmingai, buvo stengiamasi susigrąžinti. Kita vertus, išskyrus kai kuriuos „perlenkimus“ sovietinio industrializmo laikais ar nevykusius, o kartais ir ideologiškai sankcionuotus sprendimus kuriant naujus daugiaaukščių pastatų kompleksus, miesto namukai labai plastiškai buvo prisitaikę prie įnoringo kalvoto kraštovaizdžio, neprimetė nesuprantamos jam kalbos. Bet ar tai įmanoma aprašyti? Gal reikėtų formuluoti kitaip: kaip galima būtų šią harmoniją pajusti ar be ko ji netektų savitos prasmės. Tokiu atveju nuo vaikystės vaizdinių negalėtum atsieti kvapų, spalvų ir, savaime suprantama, Kalnų.
Kvapas. Iš pradžių iš kažkur giliai iškyla šaltos, šerkšnu pašiauštos žiemos saulėto rytmečio vaizdinys, puošiamas lyg nematomos rankos traukiamo dūmelio, lėtai kylančio aukštyn iš medinių namelių, stovinčių prie mažosios bažnytėlės, kaminų. Vaikiškai suvokiamose aukštybėse kažkaip keistai išsklidęs, jis vis dėlto grąžindavo žemei savo neregimąją esybę, užbaigdamas juslinės raiškos pilnatvę. Maloniau nuteikdavo tik liepsnose ištirpstančių medžių paskutinis dvelktelėjimas. Bet jis būdavo retas. Dažniausiai galėdavai pajust kiek slogų sudegusios anglies skverbimąsi, kurio net ir virtualiai taip nesinori įkvėpti. Bet tai tik tam tikras „susigrąžinamo“ metų laiko epizodas. Net nematydamas, vien iš kvapo, užliejančio miesto gatves, galėtumei sakyti – ruduo, žiema, ankstyvas pavasaris. O vasara? Ji kažkokia nepastovi, žaisminga… Nuo paežerės pakrančių, pievų sklinda lauko gėlių aromatas, įkyriai į šią harmoniją braunasi skveruose ir prie kiekvienos trobelės pagal sodintojų norus auginamų gėlių, vargu ar kada anksčiau čia natūraliai žydėjusių, kvapai. O kur iš proto varančios ievos, prie namų auginamos alyvos, jazminai… Ir tik centre – buvusio senojo Turgaus pabaigoje (jei leistumeis nuo mažosios bažnytėlės), o ypač kylant Respublikos gatve – šis kvapas pasipildydavo kažkokiu konditeriniu salsvumu. Bet vos bandai patikslinti tą vasariškų kvapų gausą, paskęsti. Jų tiek daug, kiekviena atskira vieta tokia įvairialypė, kad būtų beviltiška stengtis apibendrinti.
O spalva? Su spalvomis gal kiek paprasčiau. Atmintis spontaniškai vengia apsistoti ties pereinamaisiais metų laikais – jie lieka kaip tam tikros pilkosios zonos. Bet labai aiškiai reikšdavosi žiema ir vasara. Vasaros neįmanoma suvokti be žalios ir mėlynos spalvų. Kažkaip ypatingai buvo laukiama medžių gyvybės pradžios, to subtiliai virpančio žalio atspalvio, pačioj gyvenimo pradžioj aiškiai atsiskiriančio nuo pievų, skverų, pakrančių žalumos. Jei iš toliau norėdavai pakviesti gerą bičiulį, būtinai pasakydavai: „Tik atvažiuok vasarą, kai medžiai sužaliuos…“ Ir tęsdavosi tai iki rausvai auksinio medžių atsisveikinimo. Į sodrią vasarišką žalumą įsipindavo dangaus ir kantriai jį atkartojančio ežero mėlynė, kurios ypač daug būdavo žvelgiant nuo aplinkinių Kalnų.
Žiemos spalvos buvo bekompromisės. Žalia užleisdavo vietą baltai. Melsva spalva pakeisdavo nuotaiką. Ir tai suprantama: užšalęs ežeras pasidengdavo sniegu, tad balta spalva dominuodavo visur – ir miesto gatvėse, kiemuose, ir ant ežero. Užtat dangus, lyg nenorėdamas pasiduoti, dar labiau pabrėždavo savo žydrynę.
Ypatinga ir visiškai atskira Kalnų tema. Nuo miesto istorinės atminties neatsiejama septynių kalvų idėja vainikuoja visus apmąstymus. Netgi nepaisant to, kad vieni jų suskaičiuoja daugiau, kiti mažiau, pačia idėja tiesiog negali abejoti: aplink tiek kalvų, kad jos tiesiog įauga, tampa neatsiejama tavo paties gyvenimo dalimi, ir numoji ranka į jų skaičių. Argi tai ką nors bepakeistų? Juo labiau kad net keturios iš tų kalvų vainikuotos ypatinga aura: ant jų stovi didžioji bažnyčia, mažoji bažnytėlė, cerkvė, žemaičių muziejus „Alka“. Ir kiekvienas šis žmogaus rankų kūrinys slepia nepaprastus turtus, ypatingas nuosavas paslaptis. Ir kiek daug užuominų į jas gali rasti ant tų pačių kalvų. Vien didžiosios bažnyčios, esančios ant Insulos, šventoriuje ilsisi 1863 m. sukilime dalyvavę ir dėl to nužudyti kunigai Izidorius Noreika ir Antanas Gargas. Šalia kitų vyskupijos ganytojų 2008 m. čia rudenį atgulė ir vyskupas Antanas Vaičius. Pasiklysti tarp minčių apie vyskupus Justiną Staugaitį, Vincentą Borisevičių, Pranciškų Ramanauską. Kokia dvasios stiprybė… O dar nuo XVIII a. pab. – XIX a. pr. ataidintys prisiminimai apie Antaną Klementą, Silvestrą Valiūną, giliai įspaudusius savo pėdas ne tik į vienuolyno, stovinčio prie didžiosios bažnyčios, grindis1, bet ir į daugelio to meto žemaičių širdis. O kiek daug nuostabių žmonių liko nepaminėta! Lygiai taip pat nesuminėsi ir kitų kalvų atmintyje įrašytųjų. Net ir „Alkos“ muziejus dabar jau garsus ne vien svarbiausio savo kūrėjo Prano Genio ar pokaryje ne vienam miesto gyventojui kitaip akis į pasaulį atvėrusio Vito Valatkos prisiminimu. Ypatingas yra kiekvienas žmogus, kilęs nuo šių kalvų, kurias įprasminta atmintis taip ir šaukia vadinti Kalnais. Kiekvieną jų supa reikšmingi įvykiai. Gal būtent Kalnai ir jungia mieste apmąstomas idėjas. Iš jų sau prasmės sėmėsi didžiųjų XVII–XX a. pasipriešinimų (XVII–XIX a. sukilimai, Kęstaičiai, Rainiai…) dalyviai. Čia brendo žemaičių žemės kultūros puoselėjimo mintys, XIX a. pab. – XX a. pr. išsirutuliojusios į „Kanklių“, tarpukariu – į Žemaičių senovės mėgėjų draugijas, Antrojo pasaulinio karo metu – į Žemaitijos meno centro idėją, po nepriklausomos valstybės atkūrimo – į Žemaičių kultūros draugiją. O kur teatrai, o kur muzikai, dailininkai… Tik tiek ir begali ištarti – Kalnai. Žmogiškosios Dvasios Kalnai…. Pilnatvė.
1 Ten XVIII a. pab. – XIX a. pr. veikė Telšių apygardos teismai, kuriuose dirbo tiek A. Klementas, tiek S. Valiūnas.
