„Air France“ simpatijos „Boeing“ sulaukė vyriausybės antipatijų.
„Le Figaro“
Vyriausybė spaudžia„Air France“ dėl kompanijos sandorių
Prancūzijos vyriausybė norėtų, kad oro linijų kompanija „Air France“ savo įrangą pirktų iš europiečių lėktuvų gamintojo „Airbus“, o ne amerikiečių „Boeing“, rašo dienraštis „Le Figaro“. Po kelių savaičių „Air France“ turėtų paskelbti apie didžiulį ilgų nuotolių lėktuvų užsakymą, tačiau panašu, kad priimti sprendimą jai nebus taip paprasta.
Net 144 Prancūzijos įvairių politinių stovyklų parlamentarai pasirašė peticiją, raginančią grupę „Air France-KLM“, kuriai priklauso „Air France“, teikti pirmenybę „Airbus“ gaminiams, o ne konkurentui „Boeing“. Valstybės sekretorius užsienio prekybos klausimais Pierras Lellouche‘as paskelbė susitiksiąs su prancūzų oro linijų vadovybe, kad ši paaiškintų savo užsakymo ketinimus.
Dienraščio teigimu, tokią prancūzų valdžios poziciją lėmė neigiami užsienio prekybos rezultatai. Dėl to Prancūzijos vyriausybė neišleidžia iš akiračio valstybei priklausančių įmonių. „Air France-KLM“ atveju Prancūzijai priklauso 15 proc. kompanijos akcijų. Be to, šalies valdžia oro linijų bendrovei „Air France“ yra padėjusi išspręsti nemenkus nesutarimus su Briuseliu.
P. Lellouche‘o teigimu, neapgalvotas kompanijos „Air France“ sprendimas, vis atidėliojamas dėl užkulisinių diskusijų, valstybei gali pridaryti daug nemalonumų. Kai kurie prancūzų valdžios atstovai linkę mąstyti plačiau ir savo poziciją grindžia „europinio patriotizmo“ argumentu.
Šiaip ar taip, Prancūzijoje yra įsikūrusi lėktuvų gamintojo „Airbus“ būstinė bei vienas didžiausių gamybos filialų.
Kaip skelbia dienraštis, praeitą savaitę vyriausybė ėmėsi panašaus žingsnio ir įmonės „PSA Peugeot Citroën“ atžvilgiu, kai pastaroji atskleidė ketinimus uždaryti du savo fabrikus, esančius Prancūzijoje. Nors šios kompanijos akcijų Prancūzija neturi, per krizę valstybė bendrovei suteikė kreditų.
Parlamentas atsisakė įteisinti gėjų santuokas
Kaip ir buvo galima tikėtis, šią savaitę Prancūzijos žemesnieji parlamento rūmai atmetė socialistų įstatymo projektą, kuris būtų įteisinęs tos pačios lyties asmenų santuoką, skelbia dienraštis „Le Figaro“. Prieš projektą pasisakė 293 parlamentarai, už – 222.
Kai kurių prieš įstatymo projektą nusiteikusių parlamentarų nuomone, visa ši akcija yra paprasčiausiai politinės kairės bandymas įtikti atitinkamoms rinkėjų grupėms. Be to, svarstytas tekstas kelia daugiau problemų – ypač įvaikinimo ir vaikų teisių srityje, – nei kad jų išsprendžia.
Vieno valdančiosios dešinės parlamentaro teigimu, santuoka tarp dviejų tos pačios lyties asmenų „tėra antropologinis nukrypimas“, nes visuomenė privalo užtikrinti savo išlikimą, o tai galima padaryti esant sąjungai tarp vyro ir moters. Pasak to paties šaltinio, gėjų santuoka yra mados reikalas, kurį į politinę šviesą stumia keletas įtakingų lobistinių grupių.
Tokiai tautos atstovų pozicijai priešinasi dienraščio cituojami socialistai, kurių teigimu, anksčiau ar vėliau Prancūzija vis tiek privalės žengti dar vieną žingsnį lygių teisių link.
Septynios Europos šalys, tarp jų ir katalikiškoji Ispanija, jau yra pripažinusios tos pačios lyties porų santuokas.
„Le Monde“
N. Sarkozy populiarumas po truputį atsigauna
Pastaruoju metu Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy pavyksta išvengti priešiškų vėjų, tolyn vejančių jo populiarumo debesis, ir pelnyti papildomų taškų savo naudai. Remiantis birželį atliktų apklausų duomenimis, šalies vadovo populiarumas svyruoja nuo 22 iki 35 proc. Nors rodikliai toli gražu neatrodo stulbinantys, institutų duomenis palyginus su keleto praėjusių mėnesių rodikliais, nesunku pastebėti šiokį tokį N. Sarkozy populiarumo atsigavimą. Jo reitingai pakilo 2-5 proc.
Tiesa, nuomonių tyrimo ekspertai tikina, kad dar per anksti kalbėti apie pergalingą vėją, pūsiantį į N. Sarkozy bures iki pat kitų metų prezidento rinkimų. Pasak dienraščio „Le Monde“ cituojamo vieno eksperto, dabartinis Prancūzijos vadovas buvo atsidūręs beveik ties savo pirmtako Jacques Chiraco nepopuliarumo rekordo riba, kurią, šiam pavyko pasiekti tik per savo antrąją kadenciją.
„Le Monde“ mini ir Dominique‘o Strausso-Kahno (DSK) skandalą, po kurio prancūzų rinkėjus, regis, apniko abejonės ir šioks toks nepasitikėjimas tiek savimi, tiek kitais. Nors 70 proc. šalies piliečių nenorėtų, kad prezidentu būtų perrinktas N. Sarkozy, 57 proc. vis dėlto yra įsitikinę, jog būtent toks politinis scenarijus ir susiklostys. Dabartiniam šalies vadovui pavyko iš naujo užsitarnauti palankumą tarp senyvo amžiaus ir turtingesnių klasių atstovų. Šie neslėpė savo nusivylimo respublikos vedliu nuo pat 2009 m., kai tuomet vos 23 metų sulaukęs prezidento sūnus Jeanas Sarkozy vos netapo turtingiausio šalyje rajono vadovu.
Šiaip ar taip, panašu, kad DSK skandalas būsimų kandidatų į prezidento postą populiarumui didelės įtakos neturėjo. Moteriškos lyties rinkėjos neišstojo iš Socialistų partijos. Prancūzų akimis, įvykusiai dramai reikia taikyti asmeninio-privataus, o ne politinio-viešo gyvenimo rėmus. Tačiau N. Sarkozy aplinka nenori taip lengvai išleisti iš rankų šios pamokančios istorijos ir viliasi, jog DSK skandalas nebeleis socialistams laidyti moralinių argumentų valdančiosios dešinės atžvilgiu.
Socialistams, žaliesiems bei centristams vis dar tebeieškant savo politinių šauklių ateinantiems 2012 m. prezidento rinkimams, N. Sarkozy staiga atitenka „stabilumo poliaus“ funkcija. Tikėtina, kad dabartiniam prezidentui į savo penkerių metų kadencijos pasiekimus pavyks įtraukti ir teigiamus po truputį atsigaunančios ekonomikos rezultatus, tokius kaip sumažėjęs nedarbas, bendras ekonomikos augimas bei išaugęs privataus verslo pasitikėjimas Prancūzijos rinka. Tik neaišku, ar tokie argumentai įtikins Prancūzijos rinkėjus, kurių nuotaikos išlieka „katastrofiškos“ – 79 proc. prancūzų yra įsitikinę, jog ateityje viskas klostysis tik dar blogiau.
„La Libération“
Migrantai iš Tuniso neslepia savo nusivylimo Prancūzija
Susidūrę su valstybės pareigūnų abejingumu, patiriantys baimę ir net kenčiantys alkį, kai kurie tunisiečiai, atvykę į Prancūziją po sausį įvykusios revoliucijos, norėtų grįžti į savo gimtąją šalį.
Dienraštis „La Libération“ cituoja keletą Tuniso piliečių, kurie pripažįsta nusivylę iki šiol laikyta „broliška“ prancūzų tauta. Juos vargina gyvenimas gatvėje, badas ir Prancūzijos pareigūnų „egoizmas“, todėl nemažai tunisiečių būtų linkę grįžti į Tunisą, kurį jie patys vos prieš keletą mėnesių vadino „nežmonišku“ ir iš kurio pabėgo baimindamiesi dėl savo gyvybės.
Tačiau, kaip teigia dienraštis, atvykėliams nepavyksta gauti 2 tūkst. eurų iš Prancūzijos imigracijos ir integracijos tarnybos. Būtent tokia suma yra skiriama mažiausiai tris mėnesius Prancūzijos teritorijoje išbuvusiems ir neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos migrantams, kurie pasiryžę savanoriškai grįžti į savo kilmės šalį. Tiesa, minėtos institucijos dosnumas ribotas ir taikomas tik trims migrantų kategorijoms, o atvykėliai iš Tuniso nepriklauso nei vienai jų.
Ne veltui Prancūzijos migrantų teisių asociacijoms nerimą kelia tai, kad šalies įgyvendinama politika užsieniečių atžvilgiu dar niekada nebuvo tokia griežta. Kai kurie pastarąją vadina „drakoniška“ ir neatmeta galimybės kreiptis į administracinį teismą – būtent dėl tunisiečių atvejo.
Pasak atvykėlių iš Tuniso, Prancūzija turėtų atlikti „didžiojo brolio“ vaidmenį, tačiau kol kas su jais elgiamasi kaip su gyvuliais. Dienraščio kalbinti Tuniso piliečiai teigė, jog norėdami pavalgyti jie turi varstyti alžyriečių ir marokiečių asociacijų bei restoranų duris. Šie vieninteliai duoda tunisiečiams nemokamo maisto, nes supranta regiono solidarumo ir šiais metais prasidėjusios bei tebevykstančios „istorinės kovos“ reikšmę.
Panašu, kad Prancūzijai sunkiai sekasi pateisinti savo ne tik piliečio, bet ir žmogaus teisių šauklės statusą. Be to, pasak kai kurių Tuniso piliečių, Prancūzija išsižada ir tarp dviejų valstybių esančio kalbinio bei istorinės praeities bendrumo.
