M. Čergelytė – dar viena jaunoji lietuvių emigrantė Londone.
Galima nemėgti, galima dievinti kitokį jos kūrybinį stilių, tačiau abejingų jaunoji dizainerė Milda Čergelytė, dievaži, nepalieka.
Žavi ne tik M. Čergelytės „ateiviškas“ požiūris į madą, nepripažįstantis ir atmetantis dabartines populiariąsias tendencijas, bet ir savitas, brandus ne pagal amžių jos žvilgsnis į pasaulį.
– Kaip šiandien gyvena Milda Čergelytė?
– Keistai. Daug pokyčių, imu savęs nebeatpažinti.
– Kokie pokyčiai?
– Kraustausi, neužilgo baigsiu mokyklą. Vakar supratau, kad vis dėlto praleidau daug įdomių dalykų. Kita vertus išmokau gyvenimiškos buities. Bet juk tai našta. Žinai, kaip kosmonautui orbitoje – jam našta tai, kas nepaleidžia nuo laivo.
– Ar gali iš tokios buities gimti kūryba?
– Kartais – taip, bet dažniausiai iš noro pabėgti nuo jos. Kiek atsimenu save dirbančią meno vadove fotosesijose ir filmavimuose, taigi tai – juodas darbas! Tikrai ne linksmintis į studiją minusinės temperatūros žiemą tranzuodavau iš Mažeikių, tempdama visokią mantą (juokiasi).
– Iš idėjos?
– Idėjos, įkvėpimo. Jie didžiausi mano gyvenimo varikliai.
– Jaunatviškas maksimalizmas gali liepsnoti menininko vidujeamžinai ?
– Nebūtinai menininko, priklauso nuo žmogaus. Kol šiltas – dar gali kurti.
– Atsikeli vieną rytą ir nutari mokytis teisės. Įmanoma?
– Kartais pagalvoju, jog norėčiau būti normali mergina (šypsosi), ir vietoj pinigų, skirtų netikriems plaukams, arba tūkstančiui kniedžių batams dekoruoti nusipirkčiau bilietą į kiną (juokiasi).
– Bet juk menininkai – „priplaukę“, tad viskas lyg ir savo vietose, ar ne?
– Nors nebesu tokia jauna ir ne pagal laiką subrendusi, kažkur giliai viduje vis dar esu ta paauglė, besistebinti visuomene. Ir jaučiuosi balta varna (šypsosi).
– O kaip Londono visuomenė?
– Nenustoju stebėtis šlykščiais dalykais – vartotojiškumu ir visais kitais dumblais šičia.
– Sentimentai Lietuvai?
– Kaskart Lietuvoje nusileidus lėktuvui apsižliumbiu kaip vaikas. Penktadienį turistai, grįžtantys apsipirkę iš guminio primarko („Primark“ – pigių ir abejotinai kokybiškų prekių parduotuvių tinklas Londone, – aut.past.) žiūrėjo kaip į nesveiką. Pasiilgau to lietuviško naivumo ir tikėjimo, jog Vilnius kažkada bus toks, kaip Londonas ar kitos didžiosios Europos sostinės. O aš vis dar bandau atsidžiaugti jo paskutiniais nekaltybės vaisiais kažkur tarp atsidariusių hesburgerių ir kfc, kol dar bulvės skanesnės už tesco („plastikinių“ maisto prekių parduotuvė Londone,– aut.past).
– Tokia ateitis gal?
– Į ateitį žiūriu tiek pat, kiek ir į praeitį.
– Ko ieškai praeityje? Ką randi?
– Žmonių norą puoštis. Arba bent jau gražų to paveikslėlį.
– Kas kaltas, kad šiandien to nebenorime?
– Karjerizmas. Žmonės nori gerai laisvai jaustis.
– Grožis lygu suvaržymui kaip koks korsetas iš Baroko?
– Kaliokagatija – jos pasiilgstu. Juk sako, arba graži, arba protinga. Argi ne taip dabar žmonės nusiteikę? Atrodo, kad nėra noro būti tobuliems. Žmonės džiaugiasi gyvenimu, o tik po to pagalvoja, kad asmenybė kokia buvo, tokia ir liko vargšė.
– Žmonės šiandien bijo būti tobuli?
– Žmonės nežino, ką tai reiškia. Daugeliui tobulas – manekenas vitrinoje, tobula aktorė, tobula dainininkė, o man tobula mano mama, pavyzdžiui (šypsosi). Inteligentiška ir graži. Protinga, išmintinga, filosofiška.
– Tai gal reikia daugiau filosofijos, tos tikrosios filosofijos gyvenime?
– Kurgi ne. Paklausus gatvėje praeivių, vargu, ar kas bent dviejų filosofų pavardes pasakytų (juokiasi).
– Vargu, ar apskritai jie ką pasakytų, bet čia ne pasiteisinimas? Nepagalvoji, ką su jais daryti? Ar savų problemų pakanka?
– Kai buvau jaunesnė, labai jaudinausi dėl visos žmonijos (šypsosi). Atgailaudavau už infantilus, liūdėdavau už visokius marozus (paprastai 16-26 m. amžiaus trumpo kirpimo jaunuoliai, dėvintys sportinius kostiumus, kai kurie jų mėgsta masyvias auksines grandinėles ant kaklo, rečiau – ant rankų, garsiai pro atidarytus važiuojančio automobilio užtamsintus langus klauso populiariosios muzikos, nevengia necenzūrinių sakinių struktūrų –aut.past.).
– Kada čia ta jaunystė buvo?
– Maždaug tarp 15 ir 16 metų gal. Aš apskritai taip giliai kapstydavausi, kad vemti versdavo ir depresija puldavo. Dėl to, kad realybė rodydavosi tokia beviltiška, o žmonės neišsimokslinę. Bet Dieve, kaip juokinga tai atrodo dabar. Juk nepriversi karvės eilėraščių deklamuoti!
– Nebūtų įdomu gyventi, jeigu visi būtų įdomūs ir protingi?
– Taip! Štai prie ko prieita po šitiekos kontempliacijų (šypsosi).
– Sakei, idealizuoji praeitį?
– Taip. Idealizuoju vaikišką naivumą praeityje. O istorinės praeities – ne. Man truputį atrodo juokingi tie vintažiniai intelektualai, garbinantys praeities žvaigždes ar ikonas.
– Gal kai patys nieko savyje neturi, belieka pasistatyti stabus?
– Tiesa. Kartais atrodo, kad vintažinė knyga ar vintažinė ikona tėra tik dar vienas trendiškas aksesuaras.
– Tapome madų besivaikančia visuomene?
– Gali būti. Aš trendų vaikausi, visada vaikiausi. Kai kažkas tapdavo madinga, iš karto tai mesdavau. Paranojiškai. Kažkada nusipirkau patefoną ir klausiausi plokštelių. Kažkada lankiau fotografijos užsiėmimus ir mokiausi fotografuoti juosta. Tačiau kai viskas pradėjo populiarėti, tiesiog nebegalėjau to tęsti.
