Nugarą atsuko ir valstybė
Panevėžyje pagalbos sulaukiančios smurto, prekybos moterimis aukos nuo šiol turėtų dėkoti ne miestui, savo tėvynei Lietuvai, o švedams ir vokiečiams, kurie vieninteliai liko remti jas ginančias organizacijas.
Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus Šeimos paramos namams neseniai vieną smūgį sudavė Panevėžio savivaldybė, šiemet atsisakiusi skirti lėšų pastatui išlaikyti, o šią savaitę paaiškėjo, kad kelerius metus sėkmingai vykdomo agentūros projekto „Kompleksinė pagalba smurtą patyrusioms moterims“ nefinansuos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Ji taip pat atmetė ir Panevėžio vyskupijos „Carito“ projektą „Gyvenk be smurto“.
Panevėžio šeimos paramos namai ir „Caritas“ turės nutraukti kartu organizuotus smurtą patyrusių moterų pagalbos sau grupių užsiėmimus.
Agentūros „SOS vaikai“ vadovė Marytė Zabulionienė sako, kad, sužinojus projektų, skirtų įgyvendinti valstybinę smurto prieš moteris mažinimo strategiją, rezultatus, jai tiesiog nusviro rankos.
„Ministerija projektą finansavo nuo 2008 metų. Galiu tik spėlioti, kodėl mūsų darbas pasirodė nevertas valstybės pinigų“, – kalbėjo ji.
Savivaldybės ir valstybės paramos netekusių Šeimos paramos namų steigėja rimtai svarsto atsisakyti gautos Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos – daugiau kaip 1 milijono litų Šeimos namams remontuoti.
Tokie jos ketinimai išgąsdino šio projekto partnerę miesto Savivaldybę. Vakar joje apsilankiusi M.Zabulionienė buvo pamaitinta pažadais paremti ir išlydėta neturėdama jokių garantijų.
„Mūsų nuolatiniai ir dabar vieninteliai rėmėjai liko švedų labdaros fondas „Emmaus“. Jeigu ne jie, būtume priversti užsidaryti“, – teigė ji.
Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ Panevėžio regiono koordinatorė Neringa Ramonaitė sako, kad jie moterimis gali pasirūpinti irgi tik užsieniečių dėka. „Caritą“ remia Vokietijos šalpos organizacija „Renovalis“.
„Mes norėjome savo veiklą praplėsti, ištiesti pagalbos ranką ir smurtą patiriančioms moterims. Juk seksualinė prievarta, išnaudojimas ir smurtas yra šalia. Gaila, kad nebegalėsime tęsti pradėtų darbų“, – turėdama galvoje ministerijos finansavimo negavusį projektą „Gyvenk be smurto“, teigė N.Ramonaitė.
Koordinatorė pasakojo, kad mėgino teikti projektą miesto Savivaldybei, tačiau šioji jį atmetė net nesvarsčiusi, motyvuodama negalinti remti katalikiškos organizacijos.
Visą
straipsnį skaitykite 2011 m. birželio mėn. 10 d. dienraštyje
„Sekundė“.
Inga SMALSKIENĖ
Nuotr. Panevėžio „Carito“ atstovė N.Ramonaitė apgailestauja, kad nebegalės organizuoti smurtą patyrusių moterų pagalbos sau grupių.
