Pasijuto europiete
Nepriklausomybę nuo Tarybų Sąjungos prieš dvidešimtmetį atgavusi Ukraina alsuoja sovietmečiu, sumišusiu su europine prabanga – miestelių gatvėmis nardo žiguliai ir moskvičiai, kaimuose ant kelių įsitaiso kiaulės, didmiesčių gatvių nesuranda net navigacijos prietaisai, tačiau mažų privačių restoranėlių vaišingi šeimininkai dėl svečių pasiruošę kone išsinerti iš kailio.
Lvove vykusiose tarptautinėse šunų varžybose teisėjavusi kinologė Rūta Liberienė pasakoja vos pervažiavusi Lenkijos ir Ukrainos sieną pasijuto tarsi laiko mašina persikėlusi į praeitį, kokią mena vyresni nei 30-ies.
„Kaimo keliuose vaikšto vištos, kriuksi kiaulės, pravažiuoja sovietinių laikų traktorius, vairuojamas kabinoje nuo karščio kepančio vaikino be marškinėlių, mėlynomis uniformomis vilkintys milicininkai kažkodėl dažniausiai stabdo automobilius su užsienietiškais numeriais – viskas beveik taip pat, kaip Lietuvoje kokiais 1980-aisiais“, – „Sekundei“ pasakojo R.Liberienė.
Iš vargstančios Lietuvos atvažiavusi į Ukrainą kinologė juokauja pasijutusi ne taip jau varganai gyvenančia europiete, matydama gatvėje dardančius žigulius ir moskvičius. Net pačiame Lvove išvysti sovietinę mašinėlę – ne tokia jau retenybė kaip Lietuvoje.
„Man tokie vaizdai kėlė nostalgiją, o kartu važiavęs jaunimas aikčiojo iš nuostabos ir persisvėrę per langus fotografavo viską: nuo mašinų iki merginų trumpučiais sijonėliais ir laku supurkštomis trijų aukštų šukuosenomis ar gatvėje stovinčių gazuoto vandens automatų“, – dalijosi įspūdžiais Rūta.
Per miestą – keikdamiesi
Didžiausias Vakarų Ukrainos miestas Lovas iš keliautojų pareikalauja kantrybės ir sumanumo. Lietuvių ekipažui surasti reikiamą gatvę nepadėjo nė moderni navigacinė sistema. Pasak R.Liberienės, šis prietaisas parodo vos 38 proc. Ukrainos kelių. Ieškodami galutinio kelionės tikslo lietuviai klaidžiojo po Lvovą ir nesusilaikė nuo keiksmų.
„Pačiame mieste patekome į neišvažiuojamas gatves – duobėtas, akmenuotas, išsiklaipiusiomis plytomis. Susidarė įspūdis, kad kelio ženklais mažai kas vadovaujasi, o šviesoforas dega pats sau – jei reikia, vairuotojai važiuoja ir šviečiant žaliam, ir raudonam signalui. Mudvi su drauge sėdėjome iš baimės įsitvėrusios į sėdynes, gerai, kad mūsų vairuotojas daug keliavęs ir jam tokie vairavimo ypatumai – ne naujiena“, – stebėjosi Rūta.
Ne pats geriausias pirmasis įspūdis keliautojams išblėso pasiekus Lvovo centrą, išpuoselėtą ir didingą architektūriniais paminklais. Dar didesnė nuostaba Rūtos laukė įsikūrus nedideliuose svečių namuose.
Svetinga šeimininkė, išgirdusi, kad apsilankė viešnia iš Panevėžio, net rankomis suplojo – prieš keletą savaičių jos anūkė viešėjo Aukštaitijos sostinėje siautussioje „Išdykusio stiliaus“ šventėje.
„Girdėdama ukrainietės liaupses Panevėžiui pasijutau kaip atvykėlė iš milijonierių krašto. Mūsų miestas jos anūkei pasirodė labai gražus ir netgi prabangus. Merginai susidarė įspūdis, kad Lietuva neblogai gyvena“, – teigė R.Liberienė.
Anot jos, nors ukrainiečiai turtais nesišvaisto, tačiau svečiams – itin malonūs ir vaišingi. Neparagauti jų nacionalinių patiekalų – barščių arba įdarytų grybų būtų įžeidimas.
„Svečių namuose mus taip maitino, kad juokavome, ar tik pjauti nesiruošia“, – gerus įspūdžius išsivežė Rūta.
Visą
straipsnį skaitykite 2011 m. birželio mėn. 8 d. dienraštyje „Sekundė“
arba „Facebook“ tinkle.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. iš asmeninio R.Liberienės alb. Lvovą apžiūrėti patogu ir maršrutiniais miesto autobusais – už 20 grivinų šie nuveš, kur tik keleivis pageidauja, ir netgi nukryps nuo maršruto.
