J. S. Nye.
Šaltojo karo pabaigoje kai kurie išminčiai ėmė skelbti, kad „geo-ekonomika“ jau pakeitė geopolitiką. Ekonomika esą tapo raktu į sėkmę pasaulinėje politikoje, o šis pokytis, daugelio žmonių manymu, turėjo vesti į pasaulį, kuriame dominuotų Japonija ir Vokietija.
Šiandien neretai teigiama, kad išaugusi Kinijos pagaminamos produkcijos dalis pasaulinėje rinkoje reiškia esminę permainą pasaulio galių pusiausvyroje, visiškai nekreipiant dėmesio į karinės jėgos svarbą. Tvirtinama, kad dominuojanti ekonominė galia greitai taps ir dominuojančia karine galia, pamirštant, kad Jungtinės Amerikos Valstijos tapo didžiausia pasaulio ekonomika 70 metų prieš tai, kai tapo karine milžine.
Politikos apžvalgininkai ilgai ginčijosi, kuri – ekonominė ar karinė – galia yra svarbesnė. Marksistinė tradicija vaizduoja ekonomiką kaip galios pamatą, o politines institucijas kaip paprasčiausią jos antstatą. Ši prielaida buvo būdinga XIX amžiaus liberalams, kurie tikėjo, kad auganti valstybių prekybinė ir finansinė priklausomybė galiausiai padarys karą atgyvena. Tačiau nors Britanija ir Vokietija 1914 metais buvo svarbiausios viena kitos prekybos partnerės, tai neužkirto kelio tam milžiniškam sukrėtimui, kuris atidėjo globalią ekonomikos integraciją pusšimčiui metų.
Karinė galia, kurią kai kurie vadina svarbiausia galios forma pasaulio politikoje, reikalauja klestinčios ekonomikos. Tačiau nuo konteksto priklauso, ar ekonominiai, ar visgi kariniai ištekliai sukuria daugiau galios šiandieniniame pasaulyje. Morka yra efektyvesnis įrankis nei lazda tuo atveju, jeigu tavo tikslas yra nuvesti mulą prie vandens, tačiau šautuvas yra žymiai efektyvesnis, jeigu tavo tikslas yra atimti iš priešininko jo mulą. Daugybės esminių problemų, tokių kaip finansinis stabilumas ar klimato kaita, paprasčiausiai neįmanoma spręsti naudojantis karine galia.
Šiandien Kinija ir JAV yra glaudžiai siejamos ekonominių ryšių, tačiau dauguma analitikų neteisingai supranta, kokią įtaką tai turi galios pusiausvyrai. Tiesa, Kinija galėtų parklupdyti JAV, pagąsdindama, kad parduos dolerių atsargas. Tačiau tai ne tik sumažintų jos rezervų vertę nusilpus doleriui; tai sukeltų pavojų, kad sumažės kiniškų prekių importas į JAV, o reikštų prarastas darbo vietas bei nestabilumą Kinijoje. Kitaip tariant, norėdama parklupdyti JAV, Kinija sukluptų pati.
Bandymas išsiaiškinti, ar ekonominė tarpusavio priklausomybė sukuria galią, reikalauja atsižvelgti į pusiausvyros asimetriškumą. Šiuo atveju tai primena „finansinio teroro pusiausvyrą“, analogišką Šaltojo karo karinei priklausomybei, kurioje JAV ir Sovietų sąjunga abi potencialiai galėjo sunaikinti viena kitą, apsikeisdamos branduolinėmis atakomis. 2010 metų vasarį grupė aukštų Kinijos karininkų, įpykusių dėl JAV parduotų ginklų Taivanui, pareikalavo Kinijos valdžią keršto vardan parduoti JAV valstybės obligacijas. Į jų pasiūlymą atsižvelgta nebuvo.
Ekonominiai ištekliai gali užtikrinti minkštosios galios funkcionavimą, taip pat kaip ir karinė galia. Sėkmingas ekonominis modelis padeda ne tik finansuoti karinius išteklius, reikalingus kietajai galiai panaudoti, tačiau gali ir užkrėsti kitus savo pavyzdžiu. Europos Sąjungos minkštoji galia Šaltojo karo pabaigoje, taip pat kaip ir Kinijos galia šiandien, lėmė sėkmingus ES ir Kinijos ekonominius modelius.
Nors ekonominiai ištekliai šiame šimtmetyje tampa vis svarbesni, tačiau būtų klaida nurašyti karinės galios vaidmenį. Kaip kalbėjo ir JAV prezidentas Barackas Obama, atsiimdamas Nobelio taikos prizą 2009 metais: „Pradėti turėtume pripažindami tą skaudžią tiesą, kad mūsų gyvenimo laiko neužteks tam, jog su šaknimis išrautume kruvinus nesutarimus. Vis tiek ateis toks metas, kai tautos, veikdamos atskirai ar kartu, nuspręs, kad galios panaudojimas ne tik yra neišvengiamas, tačiau ir moraliai pateisinamas.“
Net jeigu šiandien tikimybė, kad valstybės tarpusavio santykiuose naudos jėgą ar grasinimus, yra mažesnė nei kada anksčiau, visgi didžiulė karo žala verčia racionalius veikėjus apsidrausti, įsigyjant brangią karinę apsaugą. Jeigu Kinijos kietoji galia imtų kelti grėsmę jos kaimynėms, šios bus linkusios būtent taip apsidrausti, ir tokiu atveju JAV taptų pagrindiniu tiekėju.
Visa tai veda prie esminio supratimo apie karinės galios kuriamą vaidmenį. Kai kurie analitikai tvirtina, kad karinė galia yra tokia ribota priemonė, jog ji jau seniai nebėra svarbiausias galios matas. Tačiau tas faktas, kad karinės galios ne visuomet pakanka kai kurioms ypatingoms situacijoms spręsti, dar nereiškia, jog ji prarado visą savo naudingumą. Nepaisant to, kad vis daugėja situacijų ir kontekstų, kuriuose sunku panaudoti karinę jėgą, visgi ji išlieka pagrindiniu galios šaltiniu.
Rinkos ir ekonomikos galia remiasi į politinį karkasą, kuris, savo ruožtu, priklauso nuo normų, institucijų ir santykių, taip pat ir nuo to, kaip mokama naudotis prievartos galia. Tinkamai sutvarkyta moderni valstybė yra tokia, kuri išlaiko teisėto galios panaudojimo monopolį bei leidžia veikti vidinėms rinkoms. Tarptautinėje arenoje, kurioje tvarka gerokai prastesnė, užsilikusi baimė dėl galimo prievartos panaudojimo, net ir labai menka, gali turėti didelių pasekmių, tarp jų – ir stabilizuojantį poveikį.
Kalbant metaforiškai, karinė galia užtikrina saugumą, kuris tvarkai palaikyti yra toks pat svarbus, kaip kvėpavimui svarbus deguonis: jo trūkumas nepastebimas tol, kol neatsiranda stokos, nustelbiančios visa kita. Tiesa ta, kad nors dvidešimt pirmajame amžiuje karinė galia valstybėms ir nebebus tokia nepakeičiama, kokia buvo XIX ar XX amžiuje, tačiau ji išliks svarbia pasaulio politinės galios dalimi.
____________________
Josephas S. Nye– buvęs JAV gynybos sekretoriaus patarėjas, Harvardo universiteto profesorius ir knygos „Galios ateitis“ autorius.
