T. Janeliūnas.
Skaitydama savo antrąjį metinį pranešimą Prezidentė Dalia Grybauskaitė nenusižengė jau įprastam stiliui ir įpročiui kalbėti lakoniškai. Kaip ir prieš metus, pranešimas buvo trumpas ir konkretus. Vis dėlto, kaip ir pernai, liko nemažai nutylėjimų ir tam tikrų neišpildytų lūkesčių. Tačiau šių metų prezidentės pranešimas jau leidžia daryti tam tikras išvadas apie Dalios Grybauskaitės, kaip valstybės vadovės, misiją ir esminį bent jau šios kadencijos moto.
Komentuodami Prezidentės pranešimą politikai ir apžvalgininkai jau spėjo išvardyti, ko šį kartą pasigedo svarbiausioje D. Grybauskaitės kalboje: kažkam pritrūko socialinės politikos, kažkas norėjo daugiau dėmesio ekonominiams ar mokesčių reikalams, o kažką suerzino akivaizdžiai Seimui skirta kritika.
Iš tiesų, lyginant su praėjusių metų pranešimu, šį kartą prezidentė stipriau užvažiavo būtent Seimui, o ne Vyriausybei ar konkrečias sritis kuruojantiems ministrams. Be didesnių užuolankų D. Grybauskaitė nurodė, kad iš Seimo nuolat ateina įstatymai, už kurių slypi arba specifinių grupių interesai, arba elementarus brokas. 12 vetuotų įstatymų per metus – galbūt ne milžiniškas skaičius, tačiau akivaizdus įrodymas, kad Seimas, nepaisant visos sudėtingos įstatymų leidybos procedūros, nesugeba tinkamai užtikrinti deramo filtro, pro kurį praėjęs įstatymas taptų skaidrus ir atitinkantis valstybės bei visuomenės interesus. Todėl D. Grybauskaitė kaip bene pagrindinį savo uždavinį per pastaruosius metus nurodė pastangas atlikti teisingumą ir visuomenės interesą garantuojančio sargo funkcijas. Nebijodama naudotis veto teise ir grąžinti Seimui iš naujo svarstyti nekokybiškų ar korupcijos kvapu atsiduodančių įstatymų, prezidentė vis dažniau pabrėžia savo, kaip savotiško Cerberio vaidmenį, neleisdama pro Prezidentūros vartus į valstybės gyvenimą paleisti abejotinų įstatymų.
Prezidentė vis dažniau pabrėžia savo, kaip savotiško Cerberio vaidmenį, neleisdama pro Prezidentūros vartus į valstybės gyvenimą paleisti abejotinų įstatymų.
Kad būtų dar įtikinamiau, D. Grybauskaitė akcentavo, jog asmeniškai aiškinsis, kurioje teisėkūros grandyje atsirado tokių įtarimų keliančios nuostatos. „Būtina pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač – parsidavėlius“, – pranešime teigė prezidentė. Sunku būtų nesutikti. Juolab, kad kai kurie pretendentai į šiuos titulus turi įžūlumo vėl ir vėl bandyti „prastuminėti“ savo asmeninius ar atstovaujamų grupių interesus. Tarkime, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas net ir po viešo sugėdinimo, jog Atsinaujinančių išteklių įstatyme „paliko“ nedovanotinų klaidų, toliau atkakliai gynė savo versijas Miškų įstatyme. Pastarąjį prezidentė jau grąžino Seimui taisyti.
Tai, kad Seime vyksta nuolatiniai nesusipratimai dėl įstatymų projektų ar kitų balsavimų – jokia naujiena nei tautai, nei patiems Seimo nariams. Lengva ranka numojama į įstatymuose paliktas landas korupcijai ar pastangas patraukti atsakomybėn korupcija kaltinamus Seimo narius. Tai tapo jau tokiu įpročiu, kad nuoširdžiai nustembama, kai kažkas dar užsimena, jog Seimas turėtų išsivalyti nuo įtarimų neskaidria veikla. Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius pasipiktino, kad prezidentė kenkia valstybės įvaizdžiui, tiesiai kritikuodama Seimą. O patys Seimo nariai, taip išeitų, šiam įvaizdžiui nekenkia?
Korupcija ir prekiavimas žmonių pasitikėjimu valstybe nėra tik „siauri valstybės vidaus aspektai“, kaip kad užsiminė nuolatinis D. Grybauskaitės kritikas Lauras Bielinis. Būtent šios bėdos gali būti laikomos esminėmis priežastimis, persmelkusiomis visą valstybę ir privačią erdvę, dėl kurių šalyje tvyro beprasmiškumo nuotaikos ir tokia stipri stūmimo jėga išvykti iš Lietuvos. Prezidentė vietoje apgailestavimų, kad iš Lietuvos emigruoja tiek daug žmonių, nurodė vieną iš svarbiausių uždavinių, nuo ko pradėti, kad jų išvažiuotų mažiau. Tai ne utopinis tikslas, kurio nematyti už, tarkime 2030 metų horizonto, o šiandieninis politikų įsipareigojimas pradėti nuo savo asmeninės atsakomybės.
Deja, šis tikslas, kaip ir prieš metus, gali nesulaukti deramo atsako. Vien geros valios nepakaks perlaužti politikų ir valdininkų įpročius. Todėl ne veltui D. Grybauskaitė ir šiemet akcentavo konkrečias bausmes už korupcinius nusikaltimus ir teisėsaugos bei antikorupcinių institucijų veiklos efektyvumą. Kol kas girtis nėra kuo. Pačios teisėsaugos institucijos kapstosi vidinių reformų ir inercijos liūne. Nėra ir aiškių požymių, ar pradėtos pertvarkos, vadovų pakeitimai, valdininkų rotacijos nesurys visos energijos, kurios taip reikia realiai kovai su korupcija ir piktnaudžiavimais. Tačiau kryptingas siekis turėti efektyvesnes teisėsaugos institucijas suteikia vilčių, kad sulauksime ir rezultatų.
Prezidentės akcentai, skirti teisėkūrai ir teisėtvarkai, neatrodo atsitiktiniai – greičiausiai jie atspindi vis aiškesnę pačios D. Grybauskaitės misiją. Tai, ko ėmėsi prezidentė vos pradėjusi savo kadenciją, ryžtingai keisdama teisėsaugos institucijų vadovus, nėra metama pusiaukelėje. Todėl D. Grybauskaitė ir antrajame savo pranešime akcentuodama teisingumo problemas buvo gerokai nuoseklesnė, nei kad būtų buvusi stengdamasi savo dėmesį vienodai skirti visoms valstybės sritims – mokesčiams, kultūrai, socialinei apsaugai ir taip toliau. Reikia tikėtis, kad D. Grybauskaitės budrumo, kaip to mitologinio Cerberio, nepavyks užmigdyti.
