A. Laurinavičius.
Pavasaris šiais metais pradžiugino ne tik šiltais orais, bet ir gerų makroekonominių naujienų srautu. Statistikos departamentas paskelbė apie pirmąjį šių metų ketvirtį 6,9 proc. išaugusį bendrąjį vidaus produktą. Komerciniai bankai džiaugiasi vėl šimtus milijonų litų pasiekusiais pirmo ketvirčio pelnais; dviženkliais skaičiais auga eksportas; metinis pramonės augimas kovo mėnesį buvo antras tarp sparčiausių ES; Vyriausybė giriasi per pirmąjį ketvirtį iš šešėlinio verslo ištraukusi 170–180 mln. Lt.
Pagaliau sulaukėme gerų žinių ir iš darbo rinkos: Lietuvos darbo biržos (LDB) registre gegužės 19 d. buvo 253,7 tūkst. registruotų bedarbių, t. y. 18,5 proc. mažiau nei metų pradžioje (2010 m. gruodžio 31 d. jų buvo 311,3 tūkst.).
Kiek anksčiau skelbtas Statistikos departamento atliekamas gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimas pateikia panašius duomenis: pirmąjį 2011 m. ketvirtį šalyje buvo 277,6 tūkst. bedarbių, nedarbo lygis sudarė 17,2 procento.
Taip jau sutapo, kad šios geros naujienos pasirodė tuo pat metu kaip ir žinia, kad mūsų beliko tik trys milijonai. Pirmoji net ir ne ekonomistams kylantis mintis – šie reiškiniai gali būti glaudžiai susiję, t. y. spartūs emigracijos tempai gali reikšmingai sumažinti šalies nedarbo lygį. Akivaizdu, kad svetur laimės ieškoti dažniausiai išvyksta ne tie, kurie turi nuolatinį darbą ir nuolatines pajamas, o tie, kurie jau prarado viltį sugrįžti į darbo rinką savoje šalyje.
Jeigu tokia prielaida pasirodytų teisinga, ateities perspektyvos nedžiuginančios: daugiau nei pusė registruotų bedarbių (141 tūkst.) yra ilgalaikiai, t. y. nedirbantys ilgiau nei metus. Tiek daug ilgalaikių bedarbių neturėjome nuo 2001 m. Būtent pastarieji yra labiausiai pažeidžiami ir pasiruošę palikti savo šalį esant nors ir menkiausioms galimybėms įsidarbinti svetur.
Demografinė problema
Spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas – skaudi demografinė šalies problema. Vien tik oficialiais duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo beveik 250 tūkst.: 102 tūkst. – dėl neigiamo gyventojų prieaugio, o dar 145 tūkst. netekome dėl neigiamo migracijos saldo.
O juk čia tik oficialūs statistikos duomenys. Tuo tarpu išankstiniais gyventojų surašymo duomenimis, 2011 m. kovo 1 d. Lietuvoje buvo 3054 tūkst. nuolatinių gyventojų ir tai sudarė apie 94 proc. Statistikos departamento skelbiamo Lietuvos gyventojų skaičiaus (pastarasis kovo 1 d. sudarė 3235 tūkst.). Taigi dar beveik 200 tūkst. gyventojų netekome „neoficialiai“.
Socialinės apsaugos problemos
Ar iš tiesų emigracija ir gyventojų skaičiaus mažėjimas – vien blogas reiškinys? Lietuvos darbo biržos vadovo Mindaugo Petro Balaišaičio teigimu, „mažėjant žmonių ištekliams darbo kaina didės <…>. Tad nereikia emigracijos vertinti vien neigiamai.“ Šalia to dar galima pridurti, jog augančios pramonės produkcijos ir sparčiai kylančio eksporto vaisiais turėsime dalintis su mažiau tautiečių, o Statistikos departamentas kitą ketvirtį galės išdidžiai pranešti, jog bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, nepaprastai išaugo.
Vis tik reikia atkreipti dėmesį, kad toks gyventojų skaičiaus mažėjimas turi ir rimtų neigiamų socialinių-ekonominių padarinių. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti bendra socialinės apsaugos sistemos būklė. Net ir tuomet, kai nedarbo lygis pasieks mums psichologiškai priimtiną 6 ar 8 proc. lygį, šalies socialinės apsaugos sistema į ankstesnę pusiausvyros būklę gali ir nebegrįžti.
Aritmetika čia paprasta. 2010 m. darbo jėgą šalyje sudarė 1,635 mln. gyventojų, iš jų 291 tūkst. buvo bedarbiai, taigi turėjome 1,344 mln. dirbančiųjų. Jie turėjo išlaikyti 826 tūkst. senatvės, invalidumo ir netekto darbingumo pensijų gavėjų. Taigi vienam pensininkui teko vos 1,63 dirbančiojo. Įmoka „Sodrai“ sudaro 30,8 proc. nuo darbo užmokesčio, pensijų socialiniam draudimui tenka 23,3 proc.
Kadangi turime ne kaupiamąją, o perskirstomąją pensijų sistemą, vadinasi, atlygio pakeitimo norma, kuria gali džiaugtis šiandieniniai pensininkai, yra 1,63 * 23,3% = 37,9%. Vidutinis bruto darbo užmokestis (tas, nuo kurio yra mokamos įmokos „Sodrai“) 2010 m. pabaigoje sudarė 1990 Lt. Vadinasi, tikėtina vidutinė pensija šalyje turėtų būti 1990 Lt x 37,9% = 755. Tokia ji ir yra. Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. vidutinė senatvės pensija šalyje sudarė 746 Lt, o vidutinė senatvės pensija turint būtinąjį stažą – 765 Lt.
Matant tokius skaičiavimus kyla klausimas, kokiu būdu valdantieji, o taip pat ir opozicijoje esančios partijos tikisi grąžinti senatvės pensijas iki prieškrizinio jų lygio? Akivaizdu, kad tikėtina vidutinė pensija galėtų padidėti tik tada, jei pasikeistų bent vienas iš ją sąlygojančių veiksnių – gyventojų skaičius, dirbančiųjų skaičius, pensininkų skaičius, „Sodros“ įmokos tarifas arba vidutinis mėnesinis darbo užmokestis.
Kadangi gyventojų skaičius nuolat mažėja, net ir pradedantis tirpti nedarbas negali reikšmingai padidinti dirbančiųjų skaičiaus; pensijų gavėjų skaičius pas mus palengva auga (pensininkai juk neemigruoja, o gyvenimo trukmė, kad ir lėtai, ilgėja); apie planus didinti „Sodros“ tarifą arba jį perskirstyti senatvės pensijų naudai neteko girdėti.
Esamą sistemą galėtų teigiamai įtakoti keli veiksniai:
1) vienintelis šiandien ta linkme sąmoningai daromas veiksmas – pensijinio amžiaus didinimas. Iš pateikto skaičiavimo matyti, kad 1% sumažėjęs pensijų gavėjų skaičius atitinkamai padidintų gaunamą pensiją;
2) savaime gerėjanti ekonominė konjunktūra ir dėl to mažėjantis nedarbas. Jei nedarbas sugrįžtų į 8% lygį, kitoms sąlygoms nesikeičiant (o juk gyventojų skaičius mažėja!), tikėtina vidutinė pensija galėtų išaugti 12%;
3) gerėjančios konjunktūros įtakoje kylantis darbo užmokestis. Akivaizdu, kad 1% pakilęs DU atitinkamai padidintų gaunamą pensiją.
Apibendrinant galima pastebėti, kad valstybinio socialinio draudimo sistemos perspektyvos šiandienos dirbančiųjų nedžiugina ir kelia pagrįstą abejonę šios sistemos tvarumu ir pajėgumu išlaikyti ateinančias kartas.
Tokiame kontekste keistokai skamba premjero patarėjo finansų ir ekonomikos klausimais mintys, jog „su nedideliais pakeitimais <…> „Sodros“ biudžetas jau greitai gali planuoti „pelną“ ir ženklų perviršinį rezervą bent 40 metų į priekį“, „Sodra“ išliktų nepriklausoma bent dar 40 metų ir galėtų sukaupti per 30 mlrd. litų rezervą, kuris galėtų būti panaudojamas papildomam kaupimui ar esamų pensijų indeksavimui“, taip pat ir pasisakymai, jog „pensijų sistema nuo kitų metų pajėgi grąžinti pensijas į prieškrizinį lygmenį“.
Turbūt realistiškesni naujojo Vilniaus miesto mero planai – padidinti vidutinį vilniečių atlyginimą iki 6400 Lt, tuomet net ir nekeičiant jokių kitų sąlygų pensininkai galės nesukti sau galvos dėl didėjančio ar mažėjančio eksporto, kylančio ar krentančio nedarbo lygio, bet džiaugsis iki 2400 Lt išaugusiomis senatvės pensijomis.
____________________
Algimantas Laurinavičius yra Vilniaus universiteto ekonomikos mokslų doktorantas, AB „Hanner“ finansų direktorius.
