A. Piontkovskis.
Rusijos valdžia neseniai ėmė girtis įspūdingomis saugumo priemonėmis, kurių imtasi besiruošiant 2014 metų žiemos olimpiadai, vyksiančiai Juodosios jūros kurorte Sočyje. Valdžia turi priežasčių nerimauti – ir ne tik dėl atletų ar žiūrovų saugumo.
Smurtas Šiaurės Kaukaze tampa vis mažiau panašus į tikrą regioninį konfliktą ir vis labiau – į egzistencinę grėsmę visai Rusijos federacijai. Šis procesas atspindi praktiškai visas klaidas, nesėkmes ir nusikaltimus, kuriuos padarė posovietiniai Rusijos lyderiai.
Du šiurpūs karai su vietiniais Čečėnijos separatistais – 1994-1996 metais ir 1999-2006 metais – vyko greičiausiai tam, kad būtų išlaikytas teritorinis Rusijos integralumas. Mes, rusai, kariavome šiuos karus tam, kad pademonstruotume čečėnams, jog jie irgi yra Rusijos piliečiai. To mes siekėme naikindami jų miestus ir kaimus artilerijos sviediniais ir oro antskrydžiais, grobdami ir žudydami civilius gyventojus, kurių kūnai neretai būdavo nusėti kankinimų žymėmis. Nieko neturėtų pernelyg nustebinti tai, kad čečėnai ir kiti Kaukazo gyventojai visgi nesijaučia rusais.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Rusija pralaimėjo karą prieš čečėnų separatistus. Laimėtoju tapo Ramzanas Kadyrovas, vienas iš karo lauko generolų. Nors į prezidento postą jį tariamai paskyrė Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas, tačiau faktiškai jis yra nepriklausomas nuo Kremliaus, kuris ne tik suteikia jam svarią finansinę pagalbą, mainais už demonstruojamą ištikimybę ir viešą paramą Putinui.
Karas prieš separatizmą Šiaurės Kaukaze virto karu prieš islamo fundamentalizmą. Pakurstytas karų Čečėnijoje, islamistų remiamas terorizmas plačiai paplito regione, o Rusijos vykdoma politika Čečėnijos karo metu gerokai padidino islamistų skaičių.
Prezidentas Dmitrijus Medvedevas, pavyzdžiui, reguliariai reikalauja „iki pelenų sudeginti“ ekstremistus ir, bauginančiai išplėsdamas baudžiamųjų sąrašą, įtraukia ir tuos, kurie „skalbia baltinius ir verda sriubą teroristams“. Turint galvoje valstybinių pajėgų moralę (ar jos nebuvimą), Medvedevas turėtų suvokti, kad šitokia retorika Šiaurės Kaukaze iššaukia tik dar didesnį smurtą ir žudynes be teismo.
Didėjantis chaosas pagimdė naujus savižudžius sprogdintojus, pasiryžusius įnešti šviežio siaubo į centrinę Rusiją. Išties paradoksalu, kad islamistams, rodos, netenkant įtakos Arabų pasaulyje, jų pozicijos Šiaurės Kaukaze tik stiprėja. Čia Kremlius kariauja jau dvidešimt metų trunkantį karą, nesuvokdamas civilinio ir etninio konflikto tragedijos masto, už kurį turėtų prisiimti didžiausią atsakomybę.
Galiausiai, Kremlius mokėdamas duoklę Kadyrovui ir korumpuotam Kaukazo respublikų elitui, perka rūmus ir auksinius pistoletus tiems vyrams, kurie stumia regiono jaunimą, neturintį nei darbo nei galimybių, islamiškos revoliucijos keliu. Kaukaze užaugo karta, visiškai prarasta Rusijai – ir vis imlesnė verbavimui į Alacho karių gretas.
Kone neperžengiamas mentalinis barjeras dabar skiria jaunus Rusijos ir Kaukazo žmones. Jauni maskviečiai marširuoja nešini plakatais, sakančiais „Po velnių tą Kaukazą!“. Tuo tarpu jauni kaukaziečiai, kurie Šiaurės Kaukaze jaučiasi kaip laiminti pusė, Rusijos miestų gatvėse elgiasi vis labiau iššaukiančiai ir agresyviai.
Abiejose pusėse žmonių širdyse ir mintyse rusai ir kaukaziečiai darosi vis labiau susvetimėję. Tačiau nei Kremlius, nei jo partneriai Šiaurės Kaukaze nėra pasiruošę formaliai atsiskirti. Pirmieji išlieka atsidavę savo iliuzinėms imperinėms fantazijoms apie „privilegijuotų interesų sferą“, besidriekiančią plačiai už Rusijos sienų, tuo tarpu antrieji, pradedant Kadyrovu, valdo kaip nepriklausomi autokratai, visuomet su džiaugsmu priimdami išmokas iš Rusijos valstybės biudžeto.
Ironiška, kad islamistai, taip pat kaip ir Kremlius bei jo partneriai, nesiekia atsiskirti. Jie svajoja apie Kalifatą, apimantį daug didesnę Rusijos federacijos dalį nei Šiaurės Kaukazas.
Neseniai Medvedevas surengė didelį viešą susitikimą Vladikaukaze. Jis apkaltino anoniminius priešus (neįvardinti „jie“ greičiausiai reiškia ir Vakarų vyriausybes) vykdant planą, kuriuo siekiama sunaikinti Rusiją, ir paragino saugumo agentus duoti atkirtį. Pagal Medvedevo mąstymo logiką, šiandien vykdomos nežmoniškos represijos rytoj kažkokiu būdu turės paversti Šiaurės Kaukazą tarptautiniu slidinėjimo turizmo centru.
Tačiau nepanašu, kad taip nutiktų. Kitą dieną po to, kai Medvedevas grįžo iš Vladikaukazo, teroristai susprogdino slidininkų keltuvus Nalčiko kurorte, visai netoli nuo Sočio, kur 2014 metais rusams rūpės toli gražu ne tik tai, kaip laimėti medalius.
____________________
Andrejus Piontkovskis yra rusų politologas ir vizituojantis Hudsono instituto Vašingtone mokslinis bendradarbis.
