Festivalyje kitus vertinęs R. de Niro susilaukė kritiškų vertinimų apie savo karjerą.
Pasibaigus 64-ajam Kanų kino festivaliui Europos spauda pilna aptarinėjimų, kuo šiųmetė kino šventė buvo kitokia. Prancūzų ir britų spauda pastebi, kad aistros Kanuose virė ne tik dėl „Auksinės palmės šakelės“, bet ir dėl politikos. Ir klausimas, kas šįkart buvo svarbiau.
Prancūziškoji Rivjera šiemet nebuvo dosni prabangių vakarėlių ir priėmimų – sunkmetis neaplenkė ir kino pramonės. Tačiau ir prancūziškoji, ir britiškoji žiniasklaida bent trumpam buvo apsėsta Kanų mitų ir tikrovės.
P. Almodovaro juosta apie A. Banderaso vaidinamą plastikos chirurgą – kritikų mylimiausias.
Tikrovę kūrė šedevrais jau spėtos įvardyti juostos – naujų ir jau gerai žinomų kūrėjų darbai (kino kritikai, kurių nuomonė kaip visuomet skyrėsi nuo vertinimo komisijos, šįkart išskyrė Pedro Almodovaro juostą „Oda, kurioje gyvenu“ ( „La piel que habito“), o mitus kūrė netikėti skandalai ir spekuliacijos.
Kaip rašoma britiškoje spaudoje, buvusio Tarptautinio valiutos fondo vadovo Domenique Strausso Kahno (DSK) meilės nuotykiai su kambarine tiesioginės transliacijos intarpais užliejo didžiuosius Kanų kino festivalio ekranus, 24 valandas per parą transliavusius išskirtinai kino žinias.
Net ir prancūziškoje žiniasklaidoje DSK skandalas prislopino 64-ąją Kanų kino festivalio ryškumą, kurį iš pradžių reikiamai kaitino Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy ironiškai pašiepiantis filmas „Užkariavimas“ ir įnirtingos prancūziškos žiniasklaidos spekuliacijos pirmosios šalies damos Carlos Bruni nėštumo klausimu. Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad „Užkariavimas“ gerokai lenkia 2006 m. britišką juostą „Karalienė“, o įtikinama aktoriaus Deniso Podalydèso vaidyba ne vieną skeptišką kino kritiką privertė N. Sarkozy prototipą vertinti kur kas palankiau.
Nors L. von Trieras praleido progą patylėti ir Kanuose buvo paskelbtas persona non grata, jo filmui „Melancholija“ tai nepakenkė.
„Auksinės palmės šakelės“ nenuskynęs, bet užtat patvirtinęs savo, anot spaudos, „idioto ir genijaus“ asmenybės susidvejinimą, depresuojantis Larsas von Trieras šiemet Kanuose prisiminė holokaustą, žydus ir nacius. Nors toks režisieriaus išsišokimas paliko ne kokį įspūdį komisijai, yra aišku, kad nuo to filmas „Melancholija“ mažiau populiarus netaps, greičiau priešingai.
Savotišką „aktorinį politikavimą“ savo kailiu patyrė geriausią festivalio filmą rinkusios komisijos pirmininkas, aktorius Robertas de Niro. Jo adresu kritikai pasiuntė žinią, skatinančią imtis rimtesnių vaidmenų. Pastaruoju metu komedijose vaidinantis R. de Niro („Mon beau père et nous“, 2010), atrodo, nesiryžta drąsesniems karjeros išbandymams, kokių būta anksčiau („The Deer Hunter“, 1978; „Goodfellas“, 1990).
Vis dėlto nepralenkiami politizuotų šių metų Kanų veikėjai – irano režisieriai, kalintys arba jau paleisti iš įkalinimo įstaigų savo gimtinėse. Prancūziškoje žiniasklaidoje rašoma, kad iraniečių režisierius Mohammadas Rasoulofas vos gavo prancūzišką vizą, o jo kolega Jafaras Panahis praėjusių metų gruodį šešiems mėnesiams įkalintas, o vėliau paleistas su sąlyga, kad nepaliks Irano teritorijos.
Režisieriaus J. Panahio juosta „This is not a film“ nufilmuota pusiau slaptai ir be islamiškos valdžios sutikimo, todėl režisierius apkaltintas „propaganda prieš sistemą“. 2009 m. prezidento rinkimų užkulisius atskleidžiantis filmas J. Panahiui ir jo kolegai M. Rasoulofui „kainavo“ draudimą 20 metų savo šalyje kurti kino filmus.
Kas galioja Irane, negalioja Kanuose, todėl filmai buvo parodyti ir susilaukė nevienareikšmiškos reakcijos. Nors jų meninė vertė, anot kritikų, nėra didelė, jie neša žinią pasauliui, kad draudimai kine negalioja.
Iraniečių režisierius M. Rasoulofas tik per plauką gavo vizą į Prancūziją.
