Naujasis Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas ketina ne tik griežčiau pasikalbėti su komerciniais bankais.
Naujasis Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas laiko veltui neleido, o bankai artimiausiu metu gali sulaukti dar vienos atpildo porcijos už prieš kelerius metus vykdytą laisvamanišką kreditavimo politiką. Šiandien jo vadovaujama priežiūros institucija paskelbė Atsakingo skolinimo gairių projektą, kuriomis ketinama nustatyti, kokio dydžio kreditus galės išduoti šalyje veikiantys bankai ir kredito unijos.
Gairių projekte siūloma nustatyti maksimalų 85 proc. kredito dydžio ir įkeisto turto vertės santykį. Vadinasi, banko suteikiamos paskolos dydis ateityje negalėtų viršyti 85 proc. įkeičiamo turto vertės. Jeigu paskola suteikiama užsienio valiuta, santykinis jos dydis turėtų būti dar mažesnis, nurodoma Lietuvos banko pranešime.
Komercinės paskirties nekilnojamojo turto projektams vystyti teikiama paskola neturėtų viršyti 75 proc. projekto vertės, o kreditų, suteikiamų žemės ūkio paskirties sklypams įsigyti, kai numatoma keisti žemės paskirtį, dydis neturėtų perkopti 40 proc. įgyjamo turto vertės. Be to, gairėse taip pat apibrėžiami paskolos gavėjo vertinimo kriterijai, pateikiami paskolos, jos grąžinimo įmokos ir skolininko pajamų santykio dydžiai, kuriais teikdamas paskolą turėtų vadovautis bankas.
Komentuodamas naujus atsakingo skolinimo principus, V. Vasiliauskas pabrėžė: „Šį dokumentą kūrėme kaip rinkos drausminimo instrumentą, kaip priešnuodį finansinei trumparegystei bei naujiems „burbulams“ ir kaip priemonę, padėsiančią apsaugoti mažiau ekonomikos žinių turinčius vartotojus nuo jiems pernelyg sunkios finansinių įsipareigojimų naštos“.
Su Atsakingo skolinimo gairių projektu artimiausiu metu ketinama supažindinti Lietuvos bankų asociaciją, taip pat Lietuvos bankų klientų asociaciją. Tačiau jau dabar galima prognozuoti, kad gairės, jeigu jos ir taps privalomos, neatsakingo skolinimo ir skolinimosi problemos visiškai neišspręs. Kita vertus, tai geras signalas finansų rinkoje, kurioje prasideda lenktynės dėl būsto paskolų.
Vėluojanti, sveikintina, netobula
Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas naują reguliuotojo iniciatyvą vertino teigiamai: „Iniciatyva kokius penkerius metus vėluoja, bet gerai, kad pagaliau jai pasiryžta“. Pasak analitiko, ne per seniausiai panašių veiksmų ėmėsi finansų rinkos reguliuotojas Švedijoje.
Beje, dar 2006 metų pradžioje Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas įspėjo dėl per žemai nuleistos skolinimo kartelės ir su tuo susijusių rizikų. Tačiau centrinio banko vadovo žodžiai kūnu nevirto ir jokių rinkos reguliavimo veiksmų imtasi nebuvo.
Tiesa, S. Jakeliūnas suskubo pridurti, kad net ir įsigalioję privalomojo pobūdžio reikalavimai bankams dėl išduodamų paskolų nuo naujo paskolų bumo ar skolinimosi neįvertinus savo finansinių galimybių dar nebūtinai apsaugos.
Nustatyti reikalavimus tik vienai iš visų kreditavimo priemonių bankų arsenale gali būti per maža norint apsaugoti gyventojus nuo prisiimtų per didelių finansinių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, nors būsto kreditui ir būtų taikomas 85 proc. reikalavimas, trūkstamą sumą galima pasiskolinti pasiimant vartojimo kreditą. Kita galimybė – taikyti didesnį nekilnojamojo turto įvertinimą. Šie būdai taikyti ir iki šiol, o susidūrus su Lietuvos banko ribojimais, jie gali dar labiau populiarėti.
S. Jakeliūno nuomone, dar vienu saugikliu galėtų tapti atidesnis namų ūkių galimybių vykdyti prisiimamus įsipareigojimus įvertinimas. „Kai kam ir tie 85 proc. gali būti per didelė našta, todėl reikėtų atsižvelgti į kiekvieno namų ūkio galimybes“, – sakė analitikas.
Nauji Lietuvos banko reikalavimai gali labiausiai apriboti mažas pajamas gaunančių namų ūkių galimybes įsigyti naują būstą. Ir nors statybų sektorius dar neseniai prognozavo augsiančią ekonominio būsto paklausą, šie reikalavimai apetitą tokio tipo nekilnojamajam turtui gerokai apmalšins. Tai gali pristabdyti nekilnojamojo turto kainų augimą, kartu ir šios rinkos plėtrą.
Neteks konkurencinio pranašumo
Per pastaruosius keletą metų bankai ir be reguliuotojo spaudimo taikė gana griežtus skolinimo reikalavimus. Daugelyje bankų 85 proc. įsigyjamo būsto vertės paskola buvo didžiausia, kokios galėjo tikėtis paprastas banko klientas. Bet situacija pastaruoju metu ėmė keistis.
Didesnės rinkos dalis nusprendę siekti ir iš patirtų nuostolių baigę išlipti bankai pradėjo klientus vilioti ir didesnėmis paskolomis. Praėjusių metų pabaigoje bankas „Nordea“ paskelbė didinantis finansuojamą būsto dalį iki 90 proc., o šių metų pavasarį kapitalą padidinęs bankas „Snoras“ šią kartelę kilstelėjo iki 95 proc. Panašu, kad lenktynės dėl būsto paskolų vėl pradėjo įgauti pagreitį.
Suteikiamos paskolos dydis yra vienas bankų konkurencinių pranašumų. Jį bankai iki šiol naudojo ne tik konkuruodami tarpusavyje, bet ir teikdami kreditus savo finansuotiems projektams.
Ekonomikos pakilimo metu kone 100 proc. finansuojamas įsigyjamas nekilnojamasis turtas buvo dažnas reiškinys. Kadangi per 2001-2007 metų laikotarpį nekilnojamojo turto kainos sparčiai kilo, tai dažniausiai po metų paskola tapdavo pastebimai mažesnė už įkeisto turto vertę. Todėl net ir 100 proc. turto vertę atitinkančios paskolos suteikimas buvo saugus. Tačiau kaip paaiškėjo, nekilnojamojo turto kainų kilimas Lietuvoje nebuvo tvarus, joms pradėjus kristi, bankai nedelsiant pertvarkė savo skolinimo politiką.
Aišku, susigriebta buvo keleriais metais per vėlai, todėl bankai susidūrė su didėjančiu blogųjų paskolų kiekiu, turėjo formuoti atidėjinius ir patyrė nuostolių, kurie matuoti milijardais. Tai irgi praeitis, o šiais metais daugelis šalyje veikiančių bankų jau turėtų uždirbti pelną.
Finansinių išteklių kilmė
Ekonomikos ir nekilnojamojo turto rinkos perkaitimas Lietuvoje vyko pagal klasikinį scenarijų, kai į besivystančias šalis ima plūsti finansiniai ištekliai iš išsivysčiusių šalių, kurie nulemia didžiulę infliaciją ir suformuoja kainų burbulą.
Lietuvos ūkio ir finansų sistemos problema buvo ne ta, kad bankai teikė 100 proc. kreditus, bet tai, kad didelis pinigų kiekis buvo išskolintas per mažą laikotarpį, o nemaža šių pinigų dalis buvo nukreipta į pridėtinės vertės nekuriančius, tačiau besiformuojančio kainų burbulo metu greitą pelną žadančius nekilnojamojo turto projektus.
Todėl nustatytas limitas paskolos dydžiui dar nebūtinai apsaugos nuo perteklinio skolinimo. Lygiai taip pat svarbu gali būti kontroliuoti finansinių išteklių srautus ir kilmę. Tiesa, šioje srityje tvarkos turėtų įvesti Bazelio III paketo reikalavimai, pagal kuriuos bankai didžiąją dalį paskolų galės suteikti panaudodami vietos išteklius – kapitalą ir indėlius, o ne paskolas iš pagrindinių bankų.
