Kažkada seniai, kai proletariato genijus buvo teoriškai gyvas, o Dainuojančios Revoliucijos aidai iki mūsų kaimo dar nebuvo ataidėję, aštuoniasdešimt kelintųjų metų gegužės pabaigoje mūsų kolūkis šventė keturiasdešimtąsias, o gal keturiasdešimt penktąsias įkūrimo metines, o kartu – tradiciškai – ir sėjos pabaigtuves, buvo surengta Didžioji Loterija. Bilieto kaina – 50 kapeikų. Pagrindinis prizas – veršis. Paguodos prizai – du paršiukai, maišai grūdų, sėklinių bulvių, krūvos visokio ūkyje naudingo šlamšto, pavyzdžiui, spalvotų pieštukų komplektai ir dar devynios galybės visokiausių kanceliarinių džiaugsmų, žodžiu, prizinis fondas vos tilpo į kamazo priekabą. Svarbiausia – visi bilietai laimingi, nes kolūkis – milijonierius, galėdavo sau leisti visokius tokius „fintus“, kaip kad loterija be pralaimėtojų.
Nors ne, ne visai taip. Ne visi „fintai“ išdegdavo. Nors mūsų kaimo kolūkiečiai buvo sąžiningai uždirbę ir sukaupę kelis milijonus, naujiems kultūros namams statyti valstybė pinigų duoti nenorėjo: taupomasis bankas versdavo taupyti ir visokias gamybines kolektyvines organizacijas, ir privačius indėlininkus. Kolūkio pirmininkas važinėdavo į Vilnių ir ieškodavo ryšių bei Didelių Žmonių užtarimų bei palaiminimų – kad tik koks respublikinės reikšmės veikėjas palaimintų naujosios kultūrkės prie Dvaro Prūdo statybas. Pamenu, jei kada mano tėvai užsimanydavo iš taupkasės išsiimti kelis šimtus savo sutaupytų rublių, tekdavo užsisakinėti iš anksto, kad geidžiamą sumą santaupų kasininkė į kaimo filialą parvežtų iš rajono centro.
Tame centre pinigų nuolat stigdavo: kartais tekdavo laukti kelias savaites, kartais – parveždavo visą sumą per kelis kartus. Žodžiu, anuomet vargdavo ne tik milijonieriai. Bala žino dėl ko taip: gal kad buvo pakibęs karas Afganistane, gal dėl to, kad ne visas Karibų baseinas sukubintas, gal dėl to, kad Nikaragvoje imperialistai ėmė viršų, Reiganą perrinko antrai kadencijai, o gal dėl Angolos ir Kongo D. R. Arba dėl nesklandumų Kampučijoje ir Laose. O juk ir Egiptas gavo į kaulus, ir Sirija, ir Libanas ne kažin ką…
Būtų galima išvardinti visą pasaulį, bet dar nepabaigiau pasakoti apie jubiliejinę loteriją, surengtą „Mužiko Žemaičių ir Lietuvos“ autoriaus garbei pavadintame kolūkyje. O buvo taip: tąkart už 5 rublius nusipirkau 10 bilietų; išlošiau veršį, paršiuką, kelis maišus grūdų ir visokių mažesnės vertės ūkio naudmenų. Antrąjį paršiuką išlošęs Antininkų brigadininkas atidavė mums už degtinės butelį, nes po vieną paršiukai neauga. Išėjo taip, kad mums atiteko visi superprizai. Mums gerai, bet kaimynams ir kitiems pažįstamiems piliečiams – nelabai. Turbūt pavydas bambas griaužė. Kad būtų ramiau, pradžioje skleidė dezinformaciją, esą tas išloštas veršis yra nesveikas – su vienu plaučiu. Ir kad tuoj padvės. O paršiukai – su išvaržomis ir visokių velnių apsėsti. Žodžiu, pats savo kailiu patyriau, kad jei tau labai sekasi, aplinkinius visa tai kažkiek nervina. Nenori prarasti draugų – nepraturtėk. Jei sekasi – nesigirk. Kaip tik dėl to nuo vaikystės nebeperku loterijos bilietų. Man tos reklamos apie milijoninius aukso puodus ir barbarų loto – kaip vanduo nuo žąsies, tiksliau, nuo žąsino. Nors ne, nesu ganęs žąsų – geriau sakysiu – kaip žirniai į sieną.
O už sienos – Baltarusija. Bet palaukite – pirma papasakosiu apie kolūkį „Raudonoji Žvaigždė“ iš gretimo rajono. Broliavosi mūsų kolūkis su tais žvaigždiečiais, o gal reikia sakyti – žvaigždininkais? O mano tėtis buvo sporto metodininkas, dėl to aš, naudodamasis jo tarnybine padėtimi ir giminystės ryšiais, nuo mažumės nuolat vykdavau su mūsų kolūkio komandomis (ir tėvu) į varžybas. Mūsiškiai visada laimėdavo – va taip ir pamėgau sportą, bet „Raudonojoje Žvaigždėje“ nepatiko, nes ten nebuvo loterijos, krepšinį mūsiškiai lyg ir pralošė, o dar tos beprasmiškos bagių lenktynės. Tokių nesąmonių mūsų kolūkyje nebūdavo, įsivaizduokite: du vienodi purvinai mėlyna traktoriaus „Belarus“ spalva nudažyti bolidai valandą suko ratus aplink miškelį. Jokio skirtumo – kuris pirmauja, kuris atsilieka. Vienintelė pramoga, kad vienas bagis nuskynė berželį. Ir viskas.
Geriau papasakosiu apie kitą brolišką kolūkį „Zaria na Nemane“ iš Gardino rajono, likusį teritorijoje anapus sienos kodiniu pavadinimu „Belarus“. Su kolūkiu „Latvija“ nuvykome su draugiškuoju atsakomuoju vizitu: kas krepšinį žaisti, kas kroso bėgti. Bet nebuvo nei to, nei ano. Broliai gudai dar nespėjus įdienoti nusivedė krepšininkus į valgyklą ir ėmė juos girdyti degtine. Kaimas buvo keistas: neasfaltuotas, karvės bastosi nepririštos, neaptvertos, žmonės vaikšto su vatinukais ir guminiais batais; loterijoje labiausiai džiaugėsi personažas, išlošęs kilogramą „sėmkių“. Buvau mažas, nekantrus, dėl to valgydavau „sėmkes“ nelukštentas, po to dažnai skaudėdavo apendicitą ir gulėdavau susirietęs, o gulėti yra nuobodu.
Tiek apie tuos baltarusius. Pastaruoju metu kalbama, kad pas juos baisiai keista monetarinė politika. Sako, kad tuoj jie visi paliks milijonieriais. Vargšai žmonės, milijonai prie gero retą tepriveda.
