Ilgą ir aukštą Alytaus tiltą per Nemuną žino visi lietuviai, nors kartą važiavę pasienio link.
Toliau tęsiame ypatingą šeštadienio kelionę po Lietuvos miestus – pateikiame esė albumo „Raktai į Lietuvos miestus“ tekstus. Jo sudarytojai sumanė mūsų šalies miestus pristatyti kitaip, nupurtydami turistinius štampus ir paneigdami štampus, kas tuose miestuose yra vertinga bei gražu. Savo gimtųjų miestų kultines vietas pristato žinomi rašytojai, o visų miestų nuotraukų autorius – Gintaras Česonis.
Šį kartą ramiam šeštadienio rytui – Scholastikos Kavaliauskienės esė apie Alytų „Apsuptas tiltų“
Vieną vasaros dieną, važiuodama Antano Juozapavičiaus vardo tiltu, jungiančiu kairiajame ir dešiniajame Nemuno krantuose plytintį miestą, mačiau nepaprastai gražų reginį: už kokių penkiasdešimt metrų nuo tilto, ties vadinamuoju Kurorto rajonu, iš Nemuno kilo vaivorykštė. Pirmą kartą regėjau vaivorykštę geriant spalvas iš upės. Kitas tos spalvingos juostos galas, apjuosęs miesto kraštą, slėpėsi kažkur už pušyno. Nuostabus reginys išliko atmintyje turbūt visam gyvenimui, kaip ir mintis, pirmoji atėjusi į galvą tai išvydus: „Dangus myli Alytų.“
XX a. pradžioje trys tiltai viename mieste buvo retas reiškinys, Alytus tuo labai didžiavosi. Ir šiandien miesto pasakojimas neatsiejamas nuo tiltų istorijos ir Nemuno.
1795-aisiais metais, kai dvi didžiosios imperijos dalijosi Lietuvą, Alytus atiteko dviem valstybėms: 1-asis Alytus – Rusijai, 2-asis Alytus – Prūsijai, ir tik 1915 metais vokiečiai abi puses sujungė į vieną miestą. Todėl tiltai – tai miesto jėga ir vienybė, o upė ne skiria, bet puošia…
A. Juozapavičiaus vardo gelžbetoninį tiltą vokiečiai apgriovė frontui traukiantis atgal į Vakarus 1944-aisiais metais, atstatytas jis buvo tik 1967-aisiais. Tad paauglystėje teko per Nemuną keltis valtimi dar ne visai išplaukus ižui. Irkluotojai valtyje dirbo savo darbą, o du vyrai su kartimis stumdydavo į šalis atplaukiančias lytis. Išplaukus pavasariniam ižui įrengdavo keltą, kuriuo keltis skersai upę buvo netgi įdomu. Labai traukė žiūrėti į tamsų sūkuringą vandenį, kol kas nors iš suaugusiųjų subardavo: „Apsvaigs galva ir įkrisi.“
Atsimenu ir pontoninį tiltą: ant trosais surištų didelių valčių sudėtos plokštės. Einant jis linguodavo – plaukti keltu buvo drąsiau. Taigi atstatytas A. Juozapavičiaus tiltas miesto žmonėms buvo tikras džiaugsmas. Ir gatvė užvažiuoti ant tilto jau buvo asfaltuota, ne taip, kaip anksčiau – „brukas“. O akmenų grindinys liko žemiau, Nemuno gatvėje. Čia valdžia jau seniai iš Vidzgirio pamiškės prievarta sukėlė gyventi čigonus, o jų lūšnas, iš įvairiausių lentgalių suręstas miško pakraštyje, sugriovė. Dabar ties Nemuno gatve įrengta prieplauka laivams.
Dar XIX a. pabaigoje Alytuje buvo pastatytas sudėtingų metalinių konstrukcijų geležinkelio tiltas – vienintelis toks Rusijos imperijoje. Dabar Nemuno krantuose yra išlikusios tik tilto atramų liekanos ir pylimai. Kairiajame upės krante prie geležinkelio pylimo prisiglaudė Dainų slėnis. Kiek prisimenu rajono ir miesto Dainų šventes, visos jos buvo rengiamos slėnyje. Čia pat vyko ir tebevyksta Joninės. Turbūt taps tradicija ir respublikiniai roko festivaliai. O buvusio geležinkelio pylimo šlaitas slėnyje tarnauja kaip amfiteatro ložės – iš ten viskas geriau matyti.
Nepriklausomos Lietuvos laikais tiltu važiuodavo ir keleiviniai traukiniai, bet buvo manoma, kad jis nėra labai patikimas, todėl pasiekęs tiltą traukinys sustodavo, keleiviai pereidavo tiltą pėsčiomis, tada pervažiuodavo traukinys, ir kelionė tęsdavosi toliau. 1927 metais Alytaus geležinkelio tiltą uždarė, tačiau Alytuje liko traukinių stotis: čia važiuodavo tiek krovininiai traukiniai, tiek ir keleiviniai – per Šeštokus, Marijampolę į Kauną ir gal dar toliau.
Metai bėgo, miestas plėtėsi… Traukinių stotis buvo iškelta už miesto, tarp dviejų mikrorajonų atsidūrę geležinkelio bėgiai išardyti, o likęs pylimas išasfaltuotas ir tapo pėsčiųjų bei dviratininkų taku, nusitęsusiu penkiolika kilometrų – nuo Kalniškės mikrorajono iki Dainų slėnio.
Aukštyn upe yra dar vienas tiltas – Kaniūkų. Nors jis šiek tiek toliau nuo miesto, vis dėlto gerai atsimenu žiemas, kai pėstieji per Nemuną eidavo ledu, o važiuoti iš vienos upės pusės į kitą galima buvo tik šiuo tiltu. Pavasarinio polaidžio metu ir rudenį, kol upės dar nebūdavo sukaustęs ledas, kitokio susisiekimo net nebuvo.
Įspūdingiausias Alytaus tiltas šiandien statomas netoli Pramonės rajono – jis bus trečias.
Kalvom kalvelėm išbėgo miestas į laukus keliais mikrorajonais. Iš tiesų išbėgo ne tik kalvelėm, bet ir pelkėm, šaltiniais. Kai mano šeima gavo naują butą Putinų mikrorajone, baldus turėjome pervežti kariniu visureigiu – visi taip darė. Aplinkui vyko statybos. Prie mūsų namo statė 6-ąją vidurinę mokyklą ir penktą valandą ryto visus naujakurius prižadindavo garsus bildesys – tai pirma statybininkų pamaina pradėdavo kalti polius. Antroji pamaina darbą baigdavo dvyliktą valandą nakties.
Mūsų gatvės namai išaugo labai šaltiniuotoje vietoje, todėl ir gatvei buvo suteiktas Šaltinių vardas. Tą gilų purvynėlį bridom ilgai… Prisimenu vaizdą pro mano penkto aukšto langą: beeinančiam vyrui viena koja nuslydo nuo tako ir iki kelio įklimpo į molį. Ištraukė žmogus koją tik su kojine, batas liko. Klaupėsi vargšas, kišo ranką iki pažastų į purvą ir ilgokai vargo, kol batą ištraukė.
Dar ir šiandien, kad ir kuriuo keliu iš Alytaus važiuosi, visur statybos – dailūs vienaukščiai ar dviaukščiai kotedžai. Pirmajame Alytuje ilga Merkinės gatvė dar pailgėjo ir jau beveik pasiekė sodų bendrijos ribas.
Vaikščiodama miesto pakraščiais negaliu aplenkti miesto centro, kuriame kiekvieną pasitinka Laisvės angelo, trimituojančio Laisvę, skulptūra. Pastatytas 1929 m., sudaužytas žaibo, atstatytas, nugriautas sovietinės okupacijos metais ir vėl atstatytas angelas alytiškiams yra kaip tikras Laisvės simbolis. Net ir sovietinės okupacijos metais, kuomet vietoje angelo buvo pastatytas obeliskas su penkiakampe žvaigžde, visi susitikdavo „prie angelo“…
O miesto sode, šalia Laisvės angelo, vasarų pavakariais skaitoma poezija. Lyriškai klausytojus nuteikia eilės bei alytiškio bardo Jono Šukio ir kitų dainininkų atliekamos dainos. Kitokie būna Vėlinių poezijos skaitymai seniausioje mieste Šv. Liudviko bažnyčioje: tai tarsi gyvas pokalbis su tais, kurių jau nebėra tarp mūsų. Taip, manau, jaučiasi ir skaitantys eiles, ir jų besiklausantys.
Alytuje įvairūs literatūriniai renginiai organizuojami dažnai, ir miestiečių jie mėgstami tikriausiai todėl, kad tai yra poetų Antano Jonyno, Antano Saulyno, Anzelmo Matučio, Jurgio Kunčino miestas. Eidama A. Jonyno gatve įsiklausau į miesto šurmulį ir visada stebiuosi, kaip puikiai jautė savo miestą aklas poetas – jutimas ir meilė liko jo eilėse.
Kartais būna gaila, kad Alytus neturi jokios savo vardo legendos, ir net pavydas apima, kai netoliese esančio nedidelio Daugų miestelio gyventojai giriasi, jog kažkada gyveno kunigaikštis Daugis, kurio vardu ir pavadintas miestelis. Alytus, atrodo, jokio drąsuolio kunigaikščio neturėjo, o miesto vardą vieni kildina nuo mažo upelio Alytupio, pro miestą įtekančio į Nemuną, kiti – nuo XIV a. kryžiuočių žygių kronikose minimos pilies „Aliten“ pavadinimo, mat ši stovėjo kaip tik toje vietoje, kurioje vėliau įsikūrė Alytus, vienas seniausių Lietuvos miestų.
O aš niekaip negaliu pamiršti tos vaivorykštės, pakilusios iš Nemuno:
Virš stogų nupraustų Alytaus
Lyg stebuklas – vaivorykštės juosta
Po gaivinančio liepos lietaus
Spalvomis mano miestą paglostė…
