O. Lukošius.
Po gyventojų surašymo kilusi isterija – yra vis dėlto 3 milijonai gyventojų Lietuvoje ar nėra – turėtų kelti atlaidžią šypseną. Tai primena paskutinėmis minutėmis krepšinio tribūnose „Šimtą… šimtą…“ rėkiančius sirgalius. Juk svarbiausias rezultatas – pergalė, o ne tai, dviženklis ar triženklis skaičius spindės švieslentėje pasibaigus varžyboms.
Kita vertus, Slovėnijoje, Estijoje, Liuksemburge ar Islandijoje nėra ir niekada nebus trijų milijonų gyventojų, tačiau niekas šių valstybių nelaidoja. Net bankrutavusią Islandiją galbūt nurašė jos kreditoriai iš Didžiosios Britanijos ar Nyderlandų, bet tik ne patys islandai.
Visas šis triukšmas dėl apvalaus gyventojų skaičiaus užgožė esminį klausimą, kodėl Lietuvoje mažėja gyventojų – kodėl vieni emigruoja, o kiti, čia likę, gimdo mažiau vaikų? Jei norėtume atsakymo iš pirmųjų lūpų, tai abu šiuos klausimus reikėtų užduoti tai pačiai lietuvių kartai – dvidešimtmečiams ir trisdešimtmečiams. Tik dalis jų gimė sovietmečiu, bet subrendo jau nepriklausomoje šalyje, gerokai kitokioje atmosferoje nei jų tėvai ar juo labiau seneliai.
Dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus kaltę suversti krizei ir sunkiai ekonominei padėčiai būtų labai lengva, bet paviršutiniška. Lietuva tikrai nėra blogiausia vieta gyventi. Pagal vienam gyventojui tenkantį BVP rodiklį mūsų šalis gerokai viršija pasaulio vidurkį ir yra 49 iš 183 pasaulio valstybių (TVF duomenys, 2010 m.). Klimatas gal ne pats geriausias, tačiau nei pilietinių karų, nei epidemijų, nei bado, nei baisių gamtos stichijų čia nėra. Ne rojus, bet jei ieškosite pragaro Žemėje, jis tikrai bus ne Lietuvoje.
Tai kur didžiausia problema? Mentaliteto praraja tarp jaunų Lietuvos gyventojų, kurie labiausiai linkę emigruoti, ir viešojo sektoriaus, politikų bei biurokratijos, kuri yra korumpuota, vangi, nekūrybiška, arogantiška, nepriimanti permainų ir nepasiduodanti reformoms.
Atsainus požiūris į mokesčių mokėtoją ir sovietinio lygio viešosios paslaugos žeidžia žmogų, kuris jaučiasi esąs Europos Sąjungos valstybės pilietis ir tikisi šio statuso vertų paslaugų.
Valdiškos sveikatos apsaugos įstaigos yra akivaizdus to pavyzdys. Čia žmogaus orumas trypiamas tikrąja to žodžio prasme. Nusirista iki tokio lygio, kad pas gydytoją apsilankę pacientai siunčiami į vaistinę už kampo įsigyti tvarsčių. O susidūrus su rimtesnėmis problemomis tenka susipažinti su tarsi tautosaka iš lūpų į lūpas keliaujančiu kainoraščiu, kiek į kišenę reikia įdėti chirurgui, o kiek – anesteziologui.
Švietimo sistemoje irgi ne daugiau prošvaisčių – nuo vaikų darželių iki universitetų. Jei Vilniuje per du nepriklausomybės dešimtmečius sugebėta pastatyti vos vieną vaikų darželį, nors vietų juose katastrofiškai trūksta, tiesmukiškesnio signalo jaunoms šeimoms net ciniškiausi politikai ir biurokratai nesugebėtų pasiųsti.
Nepaisant skambių kalbų apie aukštojo mokslo reformas, kai kurie universitetai taip įsijautė į prekybos diplomais verslą, kad į pasaulį paleido tūkstančius diplomuotų specialistų su mistinėmis specialybėmis ir be jokių profesinių įgūdžių.
Situacija kažkiek primena Tunisą ar Egiptą – daug jaunų išsilavinimą gavusių žmonių, kurių lūkesčiai dideli, gebėjimai menki, o lyg tyčia kreditų įsiūbuota ekonomika užsikirto smogus pasaulinei finansų krizei. Arabai vargu ar būtų kėlę revoliucijas, jei galėtų taip lengvai emigruoti kaip lietuviai. Iš Kairo nuskristi į Londoną, priešingai nei iš Kauno, „Ryanair“ bilieto nepakanka.
Tačiau dar kartą norisi pakartoti, kad ekonominiai veiksniai nors yra svarbūs, nėra vieninteliai, skatinantys emigraciją. Pagaliau, ekonomika atsigauna, tačiau tai dar nereiškia, kad emigrantų srautas staiga pasuks atgal.
Atmosfera čia – pernelyg pridvokusi, trūksta permainų vėjo. Andrius Kubilius per daug pavargęs, kad pasiūlytų naujų idėjų, juolab kad iš pirmo žvilgsnio neprastos namų renovacijos ir biurokratijos saulėlydžio iniciatyvos patyrė apgailėtiną fiasko. Kitoms dviem aukščiausioms valstybės vadovėms – tarsi panelėms suknelės – labiausiai rūpi reitingai, tad jų kalbos ir veiksmai nutaikyti į tą elektoratą, kuris dar balsuoja, o ne išvažiuoja. Opozicijos fronte taip pat nedaug vilčių – ten ganosi ištisos populistų ordos.
Dabartiniai politiniai lyderiai – tiek iš kairės, tiek iš dešinės – yra suaugę su šia biurokratine sistema ir neturi nei noro, nei sugebėjimų jos pakeisti. Net ir pradėtos reformos stringa interesų džiunglėse. Viešojo sektoriaus darbuotojai – pirmiausia medikai ir teisėsaugos pareigūnai, o tiksliau jų profsąjungų lyderiai – krizės metais taip pat praleido gerą progą patylėti. Nors būtent viešasis sektorius ir biurokratija iš sunkmečio mėsmalės išspruko be didesnių įdrėskimų – nei atlyginimai smarkiai smuko, nei jie vėlavo, nei etatų mažinimo vajaus buvo. Maža to, biurokratai buvo vienintelė žmonių rūšis Lietuvoje, kuri net per krizę dauginosi.
Štai ir atsakymas, kodėl emigruoja lietuviai, bet ne biurokratai.
____________________
Ovidijus Lukošius yra IQ žurnalo vyriausiasis redaktorius.
