Kas padės?
„Kas jaunystėj turtus eikvoja, tas senystėj šuns būdoj nakvoja“ – teigia lietuvių liaudies patarlė. Šią tiesą reikėtų prisiminti visiems dirbantiems, naiviai besitikintiems, kad jų laukia ilga ir turtinga senatvė. Seime ėmė judėti formalūs siūlymai dėl socialinės ir pensijų reformos. Ši reforma gali tapti vienu esminių šios kadencijos Seimo spendimų, turėsiančių didžiulės įtakos kiekvieno mūsų ateičiai.
Seimas jau ėmėsi svarstyti nutarimo projektą dėl valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gairių patvirtinimo. Kol kas tai tik esminiai principai, nurodantys, kuria linkme turėtų būti keičiama socialinio draudimo ir pensijų sistema. Kaip aiškino Socialinių reikalų ir darbo viceministras Audrius Bitinas, sprendžiant tokios svarbos klausimus būtina politiškai pasirinkti kryptį – ar rinksimės visiškai liberalią sistemą, ir, pavyzdžiui, būtų naikinama „Sodra“ bei remiamasi tik privačiais pensijų kaupimo modeliais, ar liksime prie tradicinės sistemos. „Gairės reikalingos tam, kad nustatytume pradinę kryptį, o vėliau galėtume detalizuoti realizavimo mechanizmą“, – teigė A. Bitinas.
Dabartinė socialinio draudimo ir pensijų sistema žada pražūtį „Sodrai“ ir tuščias kišenes dabartiniams ir būsimiems pensininkams. 2010 metais „Sodros“ biudžeto deficitas siekė 2,75 mlrd. litų, 2011 metais numatytas deficitas – 2,5 mlrd. litų. Tokią didžiulę skylę, žinoma, visų pirmiausia lėmė ekonomikos krizė – smarkiai sumažėjęs dirbančių (ir atitinkamai apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu asmenų, mokančių mokesčius) skaičius ir išaugęs nedarbo išmokų poreikis. Bet net ir pasibaigus krizei „Sodra“ neišvengs kitos – demografinės krizės. Būtent demografiniai pokyčiai, būdingi ne tik Vakarų Europai, bet ir JAV, Japonijai, kelia didžiausią nerimą, kad ilgainiui Lietuvos socialinė sistema tiesiog bankrutuos.
Pensininkų sparčiai daugės
Dabartinės prognozės, kurios pateikiamos Vyriausybės patvirtintoje valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos koncepcijoje, netrykšta optimizmu. Numatoma, kad iki 2060 metų vyresnio amžiaus žmonių (per 65 metų) skaičius padidės bemaž dvigubai, o šio šimtmečio viduryje kiekvienam vyresniam nei 65 metų gyventojui teks vos 1,5 darbingo amžiaus (t. y. tarp 14 ir 65 metų) žmogaus. Turint galvoje, kad realiai dirbančių skaičius bus dar mažesnis, pensininkų ir dirbančių santykis gali būti beveik lygus.
Parengtos Lietuvos valstybės institucijų ir ES prognozės dėl Lietuvos gyventojų bendro skaičiaus ir darbingų žmonių santykio, nors ir atrodo niūriai, vis vien dar gali būti per daug optimistinės. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje 2060-aisiais turėtų likti tik 2 mln. 547 tūkst. žmonių, tačiau šios prognozės remiasi tik natūralia gyventojų kaita, neatsižvelgiant į migracijos tendencijas. Neseniai paskelbti preliminarūs gyventojų surašymo duomenys parodė, kad Lietuvoje šiuo metu yra 3 mln. 54 tūkst. gyventojų, arba bemaž 200 tūkst. mažiau, nei oficialiai fiksuota iki šiol. Suvokiant, kad iš Lietuvos emigruoja anaiptol ne pensininkai, o darbingo amžiaus žmonės, santykis tarp darbingo amžiaus žmonių ir vyresnių nei 65 metų gyventojų po 50 metų gali priartėti prie 1.
Šalia valstybinio socialinio draudimo šiuo metu jau daugiau kaip 1 mln. 51 tūkst. Lietuvos gyventojų dalyvauja privačių pensijų kaupimo sistemoje (2-ojoje pensijų kaupimo pakopoje). Tačiau ši papildomo pensijos šaltinio galimybė dažnai pervertinama. Socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos koncepcijoje prognozuojama, kad dalyvaujantiems 2-ojoje pensijų kaupimo sistemoje bendros pensijos dydis galėtų padidėti vidutiniškai tik 10–15 proc. nuo buvusių vidutinių pajamų. Tad bet kuriuo atveju – galimybė gauti tik apie 40 proc. įprasto pajamų dydžio pensiją tikrai nėra įkvepianti prognozė, žadanti orią ir ramią senatvę.
Vyriausybės skaičiavimais, net ir bandant išlaikyti dabartinį pensijų lygį (t.y. indeksuojant jas pagal darbo užmokestį), iki 2050 metų pensijų biudžetas būtų nuolat deficitinis (deficitas siektų apie 2,5 proc. BVP), o pačios pensijų ir vidutinio darbo užmokesčio santykis vis tiek būtų bent penktadaliu mažesnis nei dabar.
Ką daryti?
Mažinti biudžeto deficitus galima keliais būdais – didinti mokesčius arba nukelti pensinį amžių. Abu būdai nėra patrauklūs visuomenei. Vis dėlto daugumoje Vakarų valstybių, kuriose susiduriama su demografine senėjimo problema, renkamasi ilginti pensinį amžių. Šis sprendimas atrodo socialiai teisingiausias, atsižvelgiant į tai, kad vidutinė amžiaus trukmė iki 2060 metų turėtų smarkiai išaugti. Lietuvoje taip pat tikimasi gana ženklaus gyvenimo trukmės padidėjimo. Po keturiasdešimties metų Lietuvoje numatoma vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė vyrams – 80,4 metų, moterims – 86,9 metų. Tai turėtų būti ženklus pokytis, palyginti su dabartiniais rodikliais. Šiuo metu vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė yra maždaug 67,5 metų, moterų – 78,5 metų. Todėl skeptikų priekaištai, kad ilginant pensinį amžių nebebus kam mokėti pensijų, nėra pagrįsti. Net pailginus pensijos laikotarpį iki 65 metų (kaip dabar numatoma Vyriausybės siūlomoje koncepcijoje), šis vėliau nukeliamas laikas iki pensijos būtų gerokai mažesnis, nei projektuojama vidutinė gyvenimo trukmė.
Vyriausybė siūlo nuo 2012 metų kasmet pridėti po 4 mėn. moterims ir 2 mėn. vyrams, kad 2026-aisiais abiejų lyčių pensinis amžius būtų 65 metai. Tiesa, tai tik pirmasis reformos etapas. Niekas šiuo metu negalėtų užtikrinti, kad pensinio amžiaus didinimas sustos ties 65 metų riba. Šiuo metu vyrai į senatvės pensiją išeina sulaukę 62,5 metų, o moterys – 60 metų.
Vyriausybės atstovai tikina, kad jei bus pradėta įgyvendinti socialinio draudimo ir pensijų reforma, jau iki 2014-ųjų pavyks subalansuoti „Sodros“ pensijų biudžetą, o iki 2020 metų – grąžinti paskolas ir pasirengti demografiniams pokyčiams, kurie ims ryškėti po 2020-ųjų. Būtent tuomet į pensiją turėtų išeiti vis daugiau „vaikų bumo“ kartos atstovų, gimusių pokario laikotarpiu.
Privataus kaupimo iliuzijos
Vis dėlto politikai kol kas žaidžia dvigubą žaidimą: viena vertus, norima skatinti gyventojus papildomai kaupti pensijai, kita vertus – vos pradėjus įgyvendinti privačių pensinių fondų sistemą ėmė ją kompromituoti ir net užsiminti apie galimą jų naikinimą.
Kaip teigė A. Bitinas, prognozuojama, kad 2050 metais įvykdžius visas priemones pensijų sistemos dalyviai, kurie gaudavo vidutinį darbo užmokestį ir įgijo 35 metų pensijų draudimo stažą bei yra pasirinkę papildomai (privačiuose pensijų fonduose) kaupti dar 2 proc., gaus 28,6 proc. (buvusio vidutinio darbo atlyginimo) pensijos iš 1 pakopos ir 12 proc. iš 2 pakopos. Tie, kas nedalyvauja kaupime, gautų vidutiniškai 32,8 proc. tik iš 1 pakopos.
Tačiau, kaip žinoma, Vyriausybė dar 2009 metų spalį pensijų įmokų dydį į privačius fondus sumažino nuo 5,5 proc. iki 2 procentų. Kaip teigia Pensijų fondų dalyvių asociacijos (PFDA) atstovai, dėl šių apkarpymų 2-osios pakopos pensijų sistemos dalyviai neteko apie 1,2 mlrd. litų, iš jų – apie 60 mln. potencialiai neuždirbtų palūkanų. Anksčiau duotų pažadų pasibaigus ekonomikos krizei grįžti prie 5,5 proc. atskaitymų į privačius pensijų fondus Vyriausybė nebeketina laikytis. Maža to, periodiškai pasigirsta ir raginimai apskritai sustabdyti įmokas į privačius fondus ar juos nacionalizuoti. Tai nebūtų taip jau visai netikėta – kai kurios Europos šalys dėl ekonomikos krizės yra priėmusios tokius radikalius sprendimus. Patys 2 pakopos pensijų fondų valdytojai pripažįsta, kad lūkesčiai dėl didelių uždarbių žlugo po ekonomikos krizės. Vien per 2008 metus 2 pakopos kaupimo fonduose gyventojai prarado apie trečdalį sukauptų lėšų. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje 2 pakopos pensijų fondai buvo sukaupę 3,854 mlrd. Lt, arba vidutiniškai po 3 720 litų vienam dalyviui. Pagalvokite, kiek tai padidintų jūsų pensiją, jei į ją išeitumėte dabar ir ketintumėte dar pragyventi bent 10 metų? Tik 31 litu. Ir tai būtų gerokai mažiau, nei iš „Sodros“ prarasta pagrindinės pensijos dalis dėl dalyvavimo 2 pakopos pensijų sistemoje. Nors 2009 ir 2010 metais jau fiksuotas tam tikras augimas, gyventojų nusivylimas privačių fondų veikla nedingo. Vis daugiau gyventojų ėmė manyti, kad būtent „Sodra“ gali užtikrinti jų būsimas pensijas. Kaip parodė 2011 m. pradžioje Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos užsakymu „Vilmorus“ atlikta Lietuvos gyventojų apklausa, 70 proc. apklaustųjų vis dar labiausiai pasitiki „Sodros“ sistema. Antrosios pakopos pensijų fondais pasitiki tik 32 procentai. Gyvybės draudimas ir trečios pakopos pensijų fondai, kaip galimybė taupyti senatvei, yra mažiausiai populiarūs – juos rinkosi tik 13 proc. apklaustųjų.
Šiuo metu nusistovėjo preliminarus pasiūlymas, kad gyventojams vienerius metus būtų leista pasirinkti: pasitraukti iš privataus 2 pakopos kaupimo ir sugrįžti į „Sodrą“, dalyvauti kaupime esamomis sąlygomis (t. y. toliau mokant 2 proc.) arba savanoriškai prisidėti prie 2 pakopos kaupimo papildomais 2 proc. nuo darbo užmokesčio ir kartu gauti 2 proc. valstybės subsidiją nuo vidutinio darbo užmokesčio.
Kaip žurnalui IQ aiškino A. Bitinas, leidimas sugrįžti į „Sodrą“ būtų reikalingas todėl, kad valstybė dėl ekonomikos krizės jau įsikišo ir pakeitė anksčiau nustatytas privataus kaupimo taisykles (t. y. sumažino pervedamų lėšų dalį), todėl galėjo sugriauti ir kai kurių 2 pakopos pensijų sistemos dalyvių lūkesčius. Į „Sodrą“ nutarusiam sugrįžti asmeniui „Sodros“ mokama pensijos dalis sumažės tik ta dalimi, kiek laiko jis dalyvavo 2 pakopos sistemoje. „Tačiau per tuos keletą metų privačiuose fonduose sukaupti pinigai nedings, tai jau yra žmogaus privati nuosavybė“, – teigė A. Bitinas. Kaip aiškino Socialinių reikalų ir darbo viceministras, kitų šalių, kuriose buvo leista grįžti į valstybinę pensijų draudimo sistemą (pavyzdžiui, Slovakijoje ar Vengrijoje), rodo, kad grįžimas nebuvo masinis – apie 6 procentus.
Vis dėlto gali būti, kad dalis gyventojų, ypač tie, kuriems iki pensijos liko nedaug, tikrai pasinaudos proga grįžti į „Sodrą“ ir gauti visą senatvės pensiją nebesibaiminant dėl galimų svyravimų privačių fondų sąskaitose.
Pensijos – pagal valstybės galimybes
Kol kas nėra konkretaus sprendimo, pagal kokią sistemą būtų skaičiuojamos ateities pensijos. Ekspertai, išanalizavę kitų šalių sistemas, siūlo rinktis tarp „taškų“ arba „virtualių sąskaitų“ modelių. „Taškų“ sistema remiasi principu, kad už tam tikrą laiką mokėtas pensijų draudimo įmokas sistemos dalyvis gauna „taškus“, išėjus į senatvės pensiją, įgyti taškai sumuojami. „Taško“ vertę kiekvienais metais nustatytų Vyriausybė ir tvirtintų Seimas kartu su biudžetu. Numatoma, kad „taškų“ vertė būtų indeksuojama pagal infliacijos rodiklius, taip pat – atsižvelgiant į socialinio pensijų draudimo fondo galimybes bei tikėtiną gyvenimo trukmę. Kritikų teigimu, būtent „taškų“ vertės nustatymas gali būti labai politizuotas – nesvarbu, kiek „taškų“ turėsi, galiausiai viskas priklausys nuo to, kokie „dosnūs“ bus politikai.
Pasak ekonomisto Raimundo Kuodžio, ši sistema bemaž niekuo nesiskiria nuo dabartinės pensijų sistemos, kuri mažai priklauso nuo to, kiek konkrečiai kiekvienas dirbantis asmuo yra sumokėjęs mokesčių.
„Virtualių sąskaitų“ sistema skaidriau susieja būsimas pensijas su mokamais mokesčiais. Per visą darbo laikotarpį sumokėtos socialinio pensijų draudimo įmokos būtų įvertinamos litais „virtualioje sąskaitoje“, už joje sukauptas lėšas būtų priskaitomos Vyriausybės nustatytos palūkanos. Išeinant į pensiją, asmens sąskaitoje sukauptos lėšos dalinamos iš to asmens amžiaus žmonių laukiamos gyvenimo trukmės mėnesiais, ir tai sudarytų mėnesio pensiją. Kitaip tariant, pensijos dydis labiau priklausytų nuo to, kokio dydžio darbo užmokestį per savo gyvenimą gaudavo pensininkas, daugiau uždirbantys gautų ir didesnes pensijas. Be to, būtų galima tiksliai įvertinti kasmet, kiek yra sukaupta „virtualioje sąskaitoje“ pinigų.
Vis dėlto abi sistemos galiausiai susiveda į valstybės galimybes mokėti pensijas. Kaip pažymi patys Socialinės ir darbo ministerijos atstovai, pensijų dydis priklausys nuo dirbančių ir pensininkų santykio bei dirbančių produktyvumo, o ne nuo pensijų sistemos dizaino ar finansavimo triukų. Jei valstybė turės problemų finansų sistemoje – neišgelbės jokios gudrios formulės. Tiesa, konkrečiu atveju skirtumai vis dėlto gali būti jaučiami – priklausomai nuo pasirinkto modelio gali būti skirtumų tarp pensijų dydžio dėl lyties (moterų tikėtina gyvenimo trukmė išliks didesnė nei vyrų), nuo to, kada į pensiją išeina konkretus asmuo ir panašiai.
Socialinių reikalų ir darbo ministerija šiuo metu rekomenduotų priimti „taškų“ sistemą. Tai visų pirma būtų lengviau techniškai – nesunku būtų dabartinę sistemą pritaikyti prie „taškų“ indeksavimo formulės ir pensijų dydžio pokyčiai būtų nedideli. Anot A. Bitino, bandoma remtis Vokietijos patirtimi, kuomet iš pradžių būtų pereita prie „taškų“ sistemos, o vėliau galbūt ji būtų plečiama kai kuriais „virtualios sąskaitos“ elementais.
Ekspertai taip pat netiki „stebuklingomis“ formulėmis. Finansų analitikas Valdemaras Katkus teigė, kad nei „virtualios sąskaitos“, nei „taškų“ sistema iš esmės nepadidins pačių išmokų būsimiems pensininkams. „Modeliai gali būti įvairūs, tačiau jie nesprendžia esminės problemos, kuri glūdi darbo rinkoje“, – teigė V. Katkus. Anot jo, viskas priklauso nuo to, kiek Lietuvoje bus dirbančių.
