Pagrobti gali ir varguolių vaiką.
XXI amžiuje Nigerio deltos konfliktas Nigerijoje įgavo kitokią formą. Šalia protestų, ginkluotų susirėmimų ir naftos vagysčių 2003 metais kilo žmonių pagrobimų banga, 2006-aisiais ši tendencija virto endemine. Prasidėję kaip politizuoti nusikaltimai šiandien pagrobimai tampa sparčiai augančiu verslu, atnešančiu milijoninį pelną su minimalia tikimybe būti nubaustam. Todėl pagrobėjais ir pagrobtaisiais gali tapti bet kas.
Nigerio deltos konfliktas yra ilgametis ir daugialypis. Dažniausiai šio konflikto priežastimis įvardijamas skurdas, nedarbas, korupcija (trys stebuklingi žodžiai, tinkantys bet kuriam konfliktui Afrikoje), nekvalifikuoti policininkai ir mažos jų algos, valdžios bei vietinių gyventojų negebėjimas siekti kompromisų, skaidrumo trūkumas paskirstant pelną už naftą, ginkluotus susirėmimus. Bėgant metams visa tai taip persipynė, kad šiandien sunku pasakyti, kurie jų yra konflikto priežastis, o kurie – rezultatas. Vis dėlto skaidrumo problemos skirstant pajamas, gaunamas iš naftos pramonės, išlieka esmine konflikto priežastimi.
Pagal derivato principą (speciali taisyklė, nurodanti, kad išgaunamų resursų pelno dalis turi likti vietos gyventojams) 13 proc. naftos pramonės pelno priklauso bendruomenei, kurios žemėse yra gręžiniai. Deja, tik nedidelė šių pinigų dalis pasiekia vietos gyventojus. Tai liudija skurdas, prasta infrastruktūra, nedarbas ir aplinkosaugos katastrofa, baigianti sunaikinti žemdirbystę bei žuvininkystę. Nigerijos valdžia, atsakinga už lėšų surinkimą ir tinkamą jų paskirstymą, naftos kompanijų veiklos reguliavimą bei savo piliečių teisių ir socialinių garantijų užtikrinimą, akivaizdžiai vengia šių pareigų, o politikai žiūri tik asmeninės naudos. Natūralu, kad tai ne tik sukelia vietinių nepasitenkinimą, bet ir skatina stoti į kovą.
Taiki kova nepasiteisino
Sąjūdis už Ogoni žmonių išlikimą (The Movement for the Survival of the Ogoni People – angl.) 1990 metais oficialiai pradėjo nesmurtinę kovą prieš naftos kompanijas – įteikė Nigerijos vyriausybei teisių, kurios jai priklauso, sąrašą. Tačiau tokia kova nepasiteisino. Nigerijos vyriausybė, „Shell“ ir kitos naftos kompanijos laikosi principo „ranka ranką plauna“. 1995 metais buvo sufabrikuota byla prieš Sąjūdžio lyderius. Pagrindinis jų, Kenas Saro Wiwa, buvo apkaltintas žmogžudyste ir pakartas kartu su dar aštuoniais bendražygiais.
Šis įvykis sukėlė tarptautinį ažiotažą, tačiau realiai niekas nepakito. Tai paskatino vietinius ir buvusius kariškius griebtis ginklų. Žinomiausia kovotojų grupuotė yra Sąjūdis už Nigerio deltos emancipaciją (The Movement for the Emancipation of the Niger (MEND) – angl.), kuris kovoje prieš naftos kompanijas ir valdžią nevengia ginkluotų susirėmimų, tyčinės nuosavybės niokojimo, užpuolimų, naftos vagysčių, o prasidėjus XXI amžiui – ir žmonių grobimų.
Iš visų naftos kompanijų daugiausia nukenčia regiono gigantė „Shell“. Ji taip pat yra nuolat atakuojama tarptautinių organizacijų dėl žmogaus teisių pažeidimų, ekologinės taršos ir įvairių machinacijų. Prieš keletą metų pasigirdo kaltinimų, esą „Shell“, imituodama MEND veiksmus, pati iš savęs vagia naftą norėdama išvengti mokesčių. Anot „Wikileaks“ atskleistų dokumentų, „Shell“ turi bent po vieną savo žmogų svarbiausiose Nigerijos institucijose ir negaili pinigų kyšiams.
Politika ar verslas?
Pirmieji grobti žmones pradėjo sukilėliai, kovojantys prieš naftos kompanijas, vengiančias socialinės ir aplinkosauginės atsakomybės, bei prieš korumpuotą valdžią, neteisingai paskirstančią pajamas, gautas iš naftos pramonės. Pradinis pagrobimų tikslas buvo paveikti valdžią ir atkreipti užsienio valstybių dėmesį į nesąžiningą elgesį su vietos gyventojas. Tačiau už sukilėlio darbą negali gauti nuolatinio mėnesio atlyginimo, tad, bėgant laikui ir kovai užsitęsus, išpirka tapo neatsiejama pagrobimų dalis net ir politinių interesų kovoje. Už išpirkas, pavogtą ir parduotą naftą gauti pinigai tapo pagrindiniu kovotojų grupuočių lėšų šaltiniu.
Kiti politizuoti pagrobimai suaktyvėja prieš rinkimus arba prieš tam tikrų įstatymų priėmimą. Dažniausiai grobiami ne patys politikai, o jiems artimi asmenys. Tokie pagrobimai ne visada susiję su Nigerio deltos konfliktu. Užsakovai gali būti ir verslininkai, ir opozicinių grupių atstovai, o vykdytojai – profesionalūs nusikaltėliai. Informacija apie šiuos pagrobimus retai tampa vieša arba įvykiai pateikiami kaip smulkių chuliganų arba sukilėlių veikla, susijusi su konfliktu.
Tačiau ne visi pagrobimai yra politiniai. Maždaug nuo 2006 metų išryškėjo ekonominiai jų motyvai. Šie pagrobimai būna rafinuoti ir atsitiktiniai, bet abiejų tikslas – tas pat – materialinė nauda.
Rafinuotų pagrobimų imasi profesionalai, kurie ne tik prieš tai atlieka „namų darbus“ (išsiaiškina aukos finansines galimybes, įpročius, galimybes priartėti ir pan.), bet ir gerai suplanuoja patį pagrobimą, išpirkos ir aukos apsikeitimo procedūrą bei kitas detales. Jų aukos yra išskirtinai turtingi asmenys, o bendrai – korumpuoti policininkai, politikai ar net aukų artimieji. Šio tipo nusikaltėliai pagrobimus pavertė aukšto lygio verslu.
Atsitiktiniais grobimais verčiasi smulkūs nusikaltėliai, kartais dar vadinami „vietiniais vaikinais“, paprastai neturintys nei plano, nei ryšių. Jie, tikėdamiesi lengvo uždarbio, nusitaiko į geriau atrodantį praeivį arba kaimyną.
2008 metais prasidėjusi ekonomikos krizė palietė ir Nigeriją. Mažai tikėtina, kad policijos pateikiami duomenys yra tikslūs, tačiau viena akivaizdu – pagrobimų skaičius kasdien didėja.
Aukos ir išpirkos
Jau pagrobimų epopėjos pradžioje tapo aišku, kad potencialios nusikaltėlių aukos – naftos bendrovių darbuotojai, dažniausiai baltaodžiai užsieniečiai. Padažnėjus pagrobimų, ne tik naftos, bet ir kitos užsienio kompanijos sumažino savo svetimšalių darbuotojų skaičių pakeisdami juos vietiniais, o likusius apgyvendino „tvirtovėse“, apjuostose kelių eilių aklino mūro tvoromis, saugomose daugybės gerai ginkluotų profesionalių sargybinių. Tai apsunkino profesionalių pagrobėjų darbą, o smulkiems nusikaltėliams toks grobis apskritai tapo neįkandamas, tad jų akys nukrypo į vietinius, kartais maža ką bendra su „geru gyvenimu“ turinčius piliečius.
Šiandien potencialia auka gali tapti bet kas: pensininkas, į mokyklą einantis vaikas, gatvės prekeivis ar net dvasininkas. Pačia populiariausia visų tipų nusikaltėlių auka yra vaikai, mat juos lengviausia pagrobti. Be to, tikėtina, kad bus sumokėta didesnė išpirka, nei būtų galima tikėtis gauti už suaugusį asmenį.
Pirmasis vaikų pagrobimas oficialiai užfiksuotas 2007 metais. Tuo pat metu buvo pagrobti du vaikai: brito, dirbančio Nigerijoje, trejų metukų dukra ir to paties amžiaus Riverso valstijos savivaldos atstovo sūnus. Vaikai buvo paleisti sumokėjus išpirką, kurios dydis viešai nepaskelbtas.
Vienas naujausių vaikų pagrobimų, sukėlusių tarptautinį susidomėjimą, įvykdytas 2010-ųjų rugsėjį: nusikaltėliai pagrobė mokyklinį autobusą su 15 pradinukų. Šis nusikaltimas atkreipė ir Nigerijos prezidento dėmesį, viešai pažadėjusio visokeriopą pagalbą. Po kelių savaičių vaikai buvo paleisti. Nigerijos pareigūnai neigia, kad buvo sumokėta išpirka, nors skeptikai tuo abejoja.
Lietuviai jau irgi nukentėjo – 2009 ir 2010 metais prie Nigerijos krantų buvo pagrobti mūsų jūrininkai, kurie, oficialiais duomenimis, buvo paleisti be išpirkos.
Vienas keisčiausių pagrobimų paaiškėjo 2009-ųjų gegužę, kai policija suėmė katalikų bažnyčios kunigą. Kunigas reikalavo 4 milijonų nairų išpirkos (maždaug 80 tūkst. litų), tačiau buvo suimtas derybų metu, o auka išlaisvinta. Kaip vėliau parodė tyrimas, pagrobtoji buvo kunigo pusseserė.
Praturtėk arba mirk
Nuo 2009 metų birželio mėn. Nigerijoje nebeskelbiami jokie apibendrinti duomenys apie pagrobimus ar išpirkas. Viena priežasčių – nenorima skatinti šio verslo, trukdančio šalies ekonomikai, atbaidančio potencialius investuotojus, darančio žalą socialiniam gyvenimui ir išryškinančio Nigerijos kaip žlungančios valstybės įvaizdį.
Nigerija yra federalinė valstybė, turinti vieną federalinę sostinės teritoriją ir 36 valstijas, iš kurių devynios priskiriamos Nigerio deltos regionui. Iš šių devynių net šešios įsivedė mirties bausmę už pagrobimus tikintis, kad tai veiks kaip prevencinė priemonė. Tačiau ir vietos, ir tarptautinės organizacijos tuo abejoja. „Amnesty International“ primena, kad mirties bausmė niekada nebuvo efektyvi JAV, o Kanadoje, panaikinus mirties bausmę, po 27 metų nusikalstamumas sumažėjo net 44 procentais.
Be to, nekvalifikuoti Nigerijos policininkai, neturintys lėšų tyrimams, nuolatinis informacijos nutekinimas, korumpuota valdžia, šališka teisėtvarka ir nesutvarkyta įstatyminė bazė savaime perša mintį, kad jeigu kas ir bus nubaustas mirties bausme už pagrobimus, greičiausiai tai bus smulkūs chuliganai arba „atpirkimo ožiai“, kurių pašalinimas nepadės išspręsti nei nusikalstamumo, nei Nigerio deltos konflikto.
