Demonstruoja raumenis.
Pakistanas pavojingai mėgsta džihadistus, Talibaną ir branduolinius ginklus, nes bijo Indijos.
Nuo to meto, kai tvarkingame Pakistano kariniame miestelyje Abotabade gegužės mėnesį buvo nukautas Osama bin Ladenas, kitų šalių gyventojai, ypač indai, teigia jaučią nerimą. Štai valstybė, kuri kovoja su islamo fanatikais ir juos gina. Net kai pagrindinės džihadistų išpuolių aukos – patys pakistaniečiai, ši valstybė nieko nedaro.
Gegužės 13 dieną šiaurės vakaruose įsikūrusiame mieste Šabkadare susisprogdinus su „Al Qaeda“ susijusios grupės, Pakistano talibų, siųstiems mirtininkams, žuvo 80 žmonių – daugiausia jaunų kariūnų. Pareikšta, kad išpuolis – atpildas už O. bin Ladeno mirtį, tačiau, kad ir kaip liūdna, tokios atakos tapo įprastos. JAV ambasadorius Islamabade Cameronas Munteris pasakė: „Jeigu sodelyje augini gyvates, tau būtinai įkąs.“
Kartais atrodo, kad Pakistanas pasirengęs kovoje su ekstremistais bendradarbiauti su JAV. Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Johnas Kerry, neseniai trumpam užsukęs į Kabulą ir Islamabadą, po keturias valandas trukusio pokalbio su Pakistano kariuomenės vadu generolu Ashfaqu Kayani pareiškė, kad pakrikę dvišaliai santykiai sugrįžo „į vėžes“. Pakistanas perduos per reidą Abotabade susprogdinto nesusekamojo sraigtasparnio liekanas. O artimiausiomis savaitėmis apsilankys JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton.
Dar svarbiau tai, kad JAV slaptieji agentai, kurie ištisus metus prie religinių mokyklų ir tamsiuose miestų užkaboriuose tykojo apie savo užmačias kolegoms iš Pakistano nepasakodami, vėl pradės dirbti su Pakistano karinės žvalgybos organizacija – Tarpžinybine žvalgybos agentūra (ISI). Jeigu bus smogta „itin vertingiems objektams“, o tai turbūt reiškia „Al Qaedos“ lyderio pavaduotoją Aymaną al Zawahiri arba afganų Talibano vadovą Mullah Omarą, oficialiai tai bus bendri veiksmai. Pakistanas beveik iškart, gegužės 17-ąją, paskelbė rezultatus: Karačyje kariai areštavo jemenietį, kuris, sakoma, yra aukšto rango „Al Qaedos“ agentas.
Tačiau daugelis pakistaniečių įvykių negali vertinti amerikiečių akimis. Pavyzdžiui, jiems ne itin rūpi, kad Abotabade gyveno O. bin Ladenas, o kur kas labiau jaudina, kaip lengvai amerikiečių pajėgos surengė reidą. Praėjus savaitei po reido apklausus 2,5 tūkst. žmonių nustatyta, jog tik 26 proc. tiki, kad O. bin Ladenas nukautas. Apie pusė (49 proc.) mano, kad įvykis suklastotas, ir beveik tiek pat mano, kad jei O. bin Ladenas mirė, jis vis tiek kankinys. Apie 68 proc. labiausiai jaudino, kad užsieniečiai pažeidė Pakistano suverenitetą.
Abotabado istorija itin apmaudi dėl to, kad miestas įsikūręs netoli pasienio su Indijos valdoma Kašmyro dalimi, prie neva gerai saugomos sienos. Aplinkybės lėmė, kad paprasti pakistaniečiai vis nerimauja, jog Indija dar nesusitaikė su jų šalies egzistavimu ir vieną dieną gali paprasčiausiai ateiti. Nekeista, kad name priešais O. bin Ladeno rezidenciją gyvenantis žmogus, pasakodamas apie reidą, pasakė: „Iš pradžių manėme, kad įsiveržė indai.“
Gegužės 13 dieną jungtinėje Pakistano parlamento sesijoje, kurioje dalyvavo kariuomenės vadai, daugiausia nerimauta dėl Indijos. Iškart po reido prieš O. Bin Ladeną Indijos kariuomenės vadas neprotingai gyrėsi, kad jo specialiosios pajėgos turi priemonių panašiai operacijai. Pakistano slaptųjų agentų vadas Ahmadas Shuja Pasha parlamento nariams pasakė, kad Pakistano kariuomenė ne tik pasirinko taikinius Indijoje atsakomiesiems veiksmams, bet ir surepetavo, kaip pulti.
Džihado nauda
Kalbėdami apie grėsmes parlamento nariai nepasivargino užduoti klausimų apie O. bin Ladeną. Galbūt iš išdidumo, o gal tai atspindi pakistaniečių suvokimą, kad džihadistai ne tiek gyvatės savam kieme, kiek praktiškos, nors ir neįprastos priemonės silpnai šaliai demonstruoti jėgą prieš kur kas didesnę kaimynę.
Šiuo metu ir Indijos gyventojų skaičius, ir ūkis aštuoniskart pranoksta Pakistano ir sparčiai auga (žr. lentelę). Pakistanas pasikliauja parama ir užsieniečių maldauja aprūpinti jo kariuomenę, o štai Indija nesustodama lekia, pati pradėjo teikti paramą, o JAV mielai draugautų su ja. Ilgametė ir stabili demokratija šalyje suteikia jai moralinės galios. Šalis priklauso Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, žvalgyboje glaudžiai bendradarbiauja su JAV, o gynybai per metus ketina išleisti dešimtis milijardų dolerių.
Metams bėgant santykinai pažeidžiamus Pakistano aspektus sustiprino stichinės nelaimės, pavyzdžiui, didžiuliai potvyniai 2010 metais, taip pat pačios šalies žalojimasis – dažni kariniai perversmai. Tačiau pažeidžiamumas jaučiamas labiau dėl istorinių aplinkybių. Šalis susikūrė 1947 metais atsiskyrusi nuo Indijos – per skerdynes, kuriose žuvo šimtai tūkstančių (ir musulmonų, ir induistų), o milijonai neteko namų. Ano meto įvykiai ir islamas padėjo suformuoti nacijos pojūtį. Tačiau atsiskyrimo paliktos žaizdos pakistaniečius taip pat verčia baimintis dėl savo būties.
Pasitelkti savo pusėn palenktas svetimas armijas ir džihadistus silpnai šaliai dažnai atrodė puiki mintis. Iškart po atsiskyrimo, 1947 metų pabaigoje, nuožmūs puštūnų genties vyrai įsiveržė į Kašmyrą siekdami užgrobti teritoriją Pakistanui ir atimti iš Indijos. Jų pasiektas teritorijas iki šiol iš esmės žymi kontrolės linija (žr. žemėlapį). Vėliau, padedant Jungtinėms Valstijoms, tuometis Pakistano vadovas generolas Zia al Haqas pasiuntė džihadistus prieš į Afganistaną įsibrovusius sovietus. Diktatoriaus vietą iš jo perėmęs generolas Pervezas Musharrafas neseniai pripažino tai, ką žinojo kiekvienas – kad po to kovotojai buvo išsiųsti kelti sąmyšį Indijos valdomoje Kašmyro dalyje.
Dislokuoti džihadistus pigu ir lengva, o jei nutiko kas blogo, iš dalies galima paneigti ryšius su jais. Veikla užima vyrus, kurie kitais atvejais galbūt krėstų eibes namie, be to, gali padėti Pakistane puoselėti nacionalinės vienybės jausmą, nes džihadistai kovoja islamo vardu. Tačiau „Gallup“ apklausas vykdantis Ijazas Gilani iš Islamabado pastebi, kad nacionalinius jausmus pakursto ir priešiškumas Indijai. Dažnas pakistanietis mikliai pateisins ar net aktyviai parems džihadistus, kurie Indijoje renkasi netgi nepriešiškus, civilinius taikinius, kaip 2008 metais per išpuolį Mumbajuje, kai žuvo 170 žmonių.
Gegužės 16 dieną JAV prasidėjęs teismas gali patikrinti šią mintį. Iš Pakistano kilęs verslininkas Tahawwuras Hussainas Raina Čikagoje kaltinamas padėjęs Mumbajaus smogikams, tarp kurių aukų buvo šeši amerikiečiai. Vienas liudytojas iš valdžios organų jau pareiškė, kad vienas ISI pareigūnas, kažkoks „majoras Iqbalas“, padėjo Mumbajaus užpuolikus finansuoti ir jiems vadovauti.
Jeigu liguistą Pakistano toleranciją džihado grupėms skatina manija Indijai, kaip paaiškinti veiklą trikdantį elgesį Afganistane? Amerikiečiams šalis leidžia tris ketvirčius karo atsargų pristatyti iš Karačio ir pritaria be galo nepopuliariems nepilotuojamų lėktuvų antskrydžiams prieš šalies gentinėse teritorijose veikiančius ekstremistus. Tačiau kartu ji skiria lėšas broliams puštūnams – afganų Talibanui, taip pat priešinasi bet kokioms antžeminėms atakoms prieš kitą su „Al Qaeda“ susijusią grupę – „Haqqani“ tinklą (veikiantį Afganistane, bet įsikūrusį Pakistane), nors sakoma, kad spaudžia juos prisijungti prie Afganistano taikos derybų.
Kabule manoma, kad Pakistano ISI prisideda prie didėjančio Afganistano sukilėlių aktyvumo. Tyrinėtojai suskaičiavo, kad pernai šalyje buvo 12 244 atakos, taigi skaičius nuo 2006 metų padidėjo daugiau kaip penkiskart. „Turintys ryšių su sukilėliais mums pasakoja, kad ISI veikla išaugo [ypač] per pastaruosius 18 mėnesių“, – praneša vienas gerų ryšių turintis stebėtojas. Pakistaniečiai neigia aktyviai padedą Talibanui.
Jie atsisako pripažinti, kad bendraudami su JAV yra dviveidžiai. Taip, sako jie, sutikę paremti JAV rengiamą karą – atsisakius supervalstybė būtų tapusi prieše. Tačiau tai nereiškia, kad jie perima JAV siekius Afganistane. Pakistaniečių nacionaliniai interesai ten neabejotinai kitokie – šį kartą irgi iš esmės dėl Indijos.
Amerikiečiai tiesiog viliasi suvaržyti musulmonų ekstremistus, įvesti šiokią tokią tvarką ir rasti būdą karius susigrąžinti namo. O štai Pakistanui stiprios valstybės Afganistane nereikia, ypač jeigu valdžioje linkusios vyrauti tokios etninės grupės kaip tadžikai, kurie tradiciškai palankūs Indijai.
Gegužės 13 dieną tai patvirtino Indijos ministro pirmininko Manmohano Singho apsilankymas Kabule. Afganistano parlamente jis pabrėžė įspūdingų, 1,5 mlrd. JAV dolerių vertės Indijos pagalbos reikšmę; šie planai leido tiesti kelius ir elektros linijas bei puoselėti abiejų šalių ryšius. Sveikindamas „strateginės“ partnerystės užuomazgas, jis pažadėjo dar 500 mln. JAV dolerių.
Pasak vieno aukšto pareigūno iš Indijos vyriausybės, Indija Afganistane nėra numačiusi „partijos pabaigos“, ji tenori „nuosaikios“ ir „stabilios“ šalies. Tačiau ir tai nesaugius pakistaniečius verčia krūpčioti. Kiek gyvuoja Pakistanas, Afganistanas beveik visą laiką jam buvo priešiškas: vienas priešinosi Pakistano narystei JT net dabar atsisakydamas pripažinti išorines Pakistano sienas. Be to, jeigu karas kaimynystėje pasibaigtų, gali padidėti Pakistano separatistų aktyvumas – ypač beludžių, o gal net puštūnų. Puštūnai Pakistane sudaro didelę mažumos grupę ir yra didžiausia etninė grupė Afganistane. Afganistano valdžia niekuomet nepripažino Afganistaną ir Pakistaną skiriančios sienos, vadinamos „Durando linija“, kurią britai nubrėžė per gentines puštūnų žemes. Mintis apie nepriklausomą „Puštunistaną“ irgi nebuvo išnykusi.
Pakistanas baiminasi, kad bus apsuptas Indijos ir jos sąjungininko. Pakistaniečiai jau seniai kaltina Indiją, kad per Iraną ir Afganistaną ši apginkluojanti beludžių separatistus. Įtarumas įsiėdęs giliai. Vienas ISI pareigūnas Islamabade rezga teoriją, kad prisidengdami kelių tiesimu Afganistane indai siunčia milžiniškus kiekius sprogmenų, kuriuos teroristai naudoja Pakistane, įskaitant, kaip spėjama, 2008 metų sprogimus Islamabade, „Marriott“ viešbutyje.
Taigi Pakistanas įtakos Afganistane nori dėl „strateginio gylio“. Tai gali reikšti teritorijos kontrolę, kad prasidėjus karui su Indija ten būtų galima perkelti vadus, karius ar netgi branduolinius ginklus arba paprasčiausią norą turėti artimų sąjungininkų už sienos Afganistane, kurie galėtų padėti apsisaugoti nuo indų kišimosi. Bet kuriuo atveju Pakistanas nori, kad Afganistanas būtų silpnas, susiskaldęs arba vėl valdomas (bent iš dalies) sukalbamų, palankių puštūnų, nors kai kurie generolai sako, kad susipažinus su Talibanu entuziazmas jo atžvilgiu prigeso.
Ginkluoti ir pavojingi
Indų manymu, egzistencinės Pakistano baimės perdėtos – išpūstos kariuomenės žmonėms pagąsdinti. Jie pažymi, kad Indija niekuomet nebuvo agresorė. Netgi kai 1971 metais Indija įsikišo padėdama Pakistaną padalyti į dvi dalis, ji prisijungė vėlai, pamačiusi masę pabėgėlių ir pasibaisėtiną kariuomenės žvėriškumą prieš civilius Rytų Pakistane (dabar Bangladešas).
Kaip tik pačių pakistaniečių paranoja skatina šalies nestabilumą, sako indai. Iškalbingas indų žurnalistas M. J. Akbaras, parašęs naują knygą apie Pakistaną, šią šalį vadina pavojinga ir trapia „toksiška drebučių valstybe“. Jis labiausiai kaltina kariuomenę, kad ši vis desperatiškesniais sprendimais siekia išlaikyti dominavimą. „Pakistanas neria į aibę prieštaravimų, dėl kurių racionalus elgesys vis dažniau tampa institucijų poreikio išgyventi įkaitu“, – sako jis.
Kiti, įskaitant liberalius pakistaniečius, priduria, kad Pakistanas niekaip negali atsikratyti Indijos manijos apsėstų kariškių. „Panirome į paklydimus, mus apėmė psichozė ir baimė, kaip apsisaugoti nuo likusio pasaulio“, – sako vienas. Anot aukščiausių Indijos saugumo pareigūnų, Pakistanas iš esmės tebėra kariuomenės valdoma valstybė. Ta kariuomenė – septintoji pagal dydį pasaulyje. Iš valstybės ji paima apie šeštadalį valstybinių lėšų, o civilinės kontrolės joje beveik nėra.
Visa tai pakankamai baisu. O dar prisiminkime, kaip sparčiai Pakistanas plečia branduolinių ginklų arsenalą. Programa atsirado dėl šalies pažeminimo 1971 metais, praradus Rytų Pakistaną. Iki įvykio likus šešeriems metams, apytikriai tuo metu, kai Indija laimėjo ankstesnę pergalę, tuometinis Pakistano užsienio reikalų ministras Zulfiqaras Ali Bhutto pareiškė: „Jeigu Indija pasigamins bombą, mes tūkstantį metų valgysime žolę arba lapus, netgi badausime, bet gausime vieną ir sau.“
Dabar Pakistanas gali turėti 70–120 tinkamų naudoti branduolinių užtaisų ir galbūt, nors tai jam nebūdinga, yra pasiruošęs juos panaudoti. Kai kurie vakariečiai mano, kad raketas su branduolinėmis galvutėmis Pakistanas pradėjo ruošti per 1999 metų Kargilo karą prieš Indiją, kai Pakistanas įsiveržė į atokų Kašmyro pakraštį.
Niekas neabejoja, kad nerimaudamas dėl Indijos Pakistanas iš visų jėgų stengiasi gauti daugiau. Jo branduolinės kovinės galvutės gaminamos naudojant implozijos užtaisą su kietąja šerdimi iš 15–20 kilogramų smarkiai prisodrinto urano. Per metus šalis jo pagamina apie 100 kilogramų, tačiau padedant kinams sparčiai plečia savo branduolinę infrastruktūrą. O kadangi gamybos procesai seniai nusistovėjo, papildomų ginklų kaina sumažėjo beveik iki niekinės. Pakistano branduolinės fizikos specialistas Pervezas Hoodbhoy teigia, kad „veikiantį branduolinį ginklą galima gauti už apytikriai 10 mln. JAV dolerių, o tiek kainuoja gražus didelis namas Islamabade“.
Regis, kaip visada, šviežios pastangos – atsakas į du pokyčius kaimynystėje. Pakistaną rimtai išgąsdino susitarimas dėl civilinės branduolinės energijos, kurį Indija su JAV sudarė 2008 metais. Jis ne tik glaudžiai susieja JAV ir Indiją, bet uraną Indijai leidžia pirkti tarptautinėse rinkose ir turbūt reiškia, kad netrukus Indija statys daug daugiau reaktorių. Viename pakistaniečių vertinime panikuojama, kad ilgainiui Indija galėtų gaminti po 280 branduolinių ginklų per metus.
Kitas pokytis susijęs su doktrina ir užtaisų paleidimu. Branduolinio ginklo atžvilgiu Indija seniai laikosi pozicijos „nepradėsime pirmieji“. O Pakistanas priešingai – tradicinės jo pajėgos silpnesnės, taigi jis nesutinka atsisakyti galimybės pirmas pradėti branduolinį karą prieš Indiją ir imasi žingsnių, dėl kurių tikimybė pradėti pirmam gali išaugti. Praėjusį mėnesį šalis išbandė naują raketą „Hatf IX“, kurios veikimo nuotolis – tik 60 km. Ji specialiai suprojektuota karo veiksmams. Dvi raketos gabenamos transporterio vamzdžiuose ir jas galima iškart tiksliai nutaikyti ir paleisti. Kovinės galvutės – nedideli, mažo galingumo užtaisai, skirti dideliems tankų junginiams naikinti, už mūšio lauko ribų nedarantys didelės sprogimo ir radiacinės žalos.
Pasak Pakistano generolų, naujieji jų taktiniai ginklai – atsakas į grėsmę, Indijai 2004 metais priėmus „Greitojo starto“ (angl. Cold Start) doktriną, kuri numato staigius, baudžiamuosius, nors įprastus puolimus prieš Pakistaną. Tačiau gausiai gamindamas taktinius branduolinius ginklus Pakistanas didina baimę dėl nestabilumo. Ankstesnės pastangos nuraminti stebėtojus, jog teroristams arba nepaklusniems karininkams nepavyktų į savo rankas perimti branduolinių ginklų, rėmėsi tuo, kad kovinės galvutės ir paleidimo sistemos buvo laikomos atskirai, o jomis šaudyti buvo sunku. Taip pat tuo, kad galutinis nurodymas smogti duodamas tik esant ministro pirmininko vadovaujamos Nacionalinės karinės vadovybės, kurią sudaro įvairūs ministrai ir visų trijų tarnybų vadovai, „konsensusui“.
Tačiau prie mūšio lauko dislokuoti taktiniai branduoliniai ginklai kelia naujų pavojų. Vadovavimo ir kontrolės protokolai turbūt bus ne tokie griežti ir bus perduota daugiau įgaliojimų. Jeigu nuo tradicinės indų atakos besitraukiantys lauko pajėgų vadai būtų priversti rinktis, ar branduolinius ginklus prarasti, ar panaudoti, pasienio susirėmimas greitai galėtų virsti kur kas didesniu ir pavojingesniu įvykiu.
Kalbėtis, o ne šaudyti
Pasienio neramumai – ne teorinė problema; jie – kasdienybė. Vieną gegužės savaitgalį Kašmyro pasienyje pakistaniečiams susišaudžius su indais žuvo indų kareivis. Šį kartą konfliktas neišsiplėtojo: iš dalies dėl to, kad kaip tik šiuo metu abi šalys bando susitarti diplomatiniais kanalais. Tačiau Indijos ministras pirmininkas M. Singhas saugumo vadams liepė paruošti apžvalgą.
Indijoje yra mėginančių sumažinti įtampą bendraujant su Pakistanu. M. Singhas, kuris prieš padalijimą gimė dabartinio Pakistano teritorijoje, to trokšta asmeniškai (nors kiti jo vyriausybės nariai ir karingai nusiteikusios opozicinės partijos nepritaria). Šiais metais jis išbandė „kriketo diplomatiją“, kolegą Yusufą Razą Gilani pakvietęs į Indijos ir Pakistano rungtynes Pasaulio taurės kriketo varžybose. Būtent jis skatina dvišales derybas dėl prekybos, vandens ir kovos su terorizmu, kurios po kelių mėnesių turėtų būti vainikuotos užsienio reikalų ministrų susitikimu.
Vilčių teikia tai, kad Pakistano pusėje civiliai irgi atrodo palankūs deryboms. Padeda ir tai, kad pastaraisiais mėnesiais Kašmyre įsivyravo ramybė, nors galbūt tik dėl sezono. Pagrindinis opozicijos lyderis Nawazas Sharifas, kuris būdamas ministras pirmininkas 1999 metais beveik sudarė taikos susitarimą su Indija, gegužės 16 dieną išdrįso pareikšti, kad pažanga Pakistane įmanoma tik nustojus Indiją laikyti „didžiausiu priešu“. Ne mažiau kontroversiškas jo raginimas kariuomenei skirti mažiau valstybinių lėšų.
Tačiau įtarumas neišnyko. Generolas A. Kayani vienam diplomatui Islamabade neseniai sakė remiąs mėginimus su Indija susitarti taikiai, bet prie jų ne itin prisideda. O kariuomenė suinteresuota bent jau išlaikyti grėsmės iš Indijos iliuziją, idant apsaugotų savo išpūstą biudžetą ir specialias privilegijas.
Privačiuose rateliuose daugelis irgi tebėra rūškani. Derybos, jau nekalbant apie susitarimą, gali paprasčiausiai teroristus paskatinti dar vienai baisybei. Buvęs ambasadorius Jungtinėse Valstijose generolas Mahmudas Ali Durrani, kuris palaiko taikos derybas, mano, kad kariuomenę apėmęs nesaugumo jausmas – per didelė problema. „Nemanau, kad skubame. Saugumo veikėjams ši mintis ne itin patinka. Jie mano, kad Indija niekuomet nepripažino Pakistano, ir gavę menkiausią progą [indai] pasistengtų grąžinti tai, kas buvo.“
