M. le Pen metasi į kovą su globalizmu lyg Žana d‘Ark .
Visoje Vakarų Europoje pagrindinės partijos praranda balsus.
Per intensyvius rinkimus Suomijoje mažas ir stambus akiniuotas vyriškis savo euroskeptikų partiją atvedė į trečiąją vietą. Vienoje Vokietijos žemėje, kur 58 metus valdžia priklausė krikščionims demokratams, laimėjo žalieji, vadovaujami buvusio mokytojo, tapsiančio pirmuoju federacinės žemės ministru pirmininku iš šios partijos. Nyderlanduose sėkmės sulaukus populistui su ekstravagantiška šukuosena, pagrindinės partijos buvo priverstos mėginti jam įsiteikti.
Šalininkai nuo kadaise dominavusių politinių partijų nusigręžia visoje Europoje (žr. grafiką). Kai kurios „natūraliai“ valdančiosios partijos, kaip antai „Fianna Fail“ Airijoje ir socialdemokratai Švedijoje, po dešimtmečius trukusios hegemonijos palankumą prarado. Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje sistemas, kuriose valdžią metų metus gaudavo tai centro kairieji, tai centro dešinieji, sujaukė sustiprėjusios mažesnės partijos. Atsirado nauja politika – su nublankusia senąja ištikimybe, nebeaiškia politine tapatybe ir sudužusiu rinkėjų pasitikėjimu gerai žinomomis partijomis. Vienas rezultatų – beveik visur sumažėjo rinkėjų aktyvumas.
Pripažintų partijų bėdas atskleidė pastarojo meto rinkimai, tačiau priežasčių vertėtų ieškoti prieš kelis dešimtmečius. Viena – institucijų, kurios individus siejo su partijomis, nuosmukis: bažnyčios ten, kur šalys puoselėjo krikščioniškos demokratijos tradiciją, arba profesinių sąjungų, kurios lėšas (ir balsus) skirdavo kairiosioms partijoms. Ištuštėjus klauptams ir nykstant profsąjungoms, likučiams iš esmės susitelkus viešajame sektoriuje, senųjų partijų narių gretos menksta, o finansavimo srautai slūgsta.
Klasinis lojalumas ir gentiniai ryšiai irgi prarado svarbą. Kadaise Didžiosios Britanijos Konservatorių ir Leiboristų partijos galėjo tikėtis, kad milijonai rinkėjų jas rems visą gyvenimą. Jau nebe. Dabar balsavimą dažniau lemia vartojimo pasirinkimas, o ne ideologinė ištikimybė. Jaukaus konsensuso, kuris dažnai buvo būdingas pokario politikai, nebėra. „Vienoje partijoje, profsąjungoje ar netgi darbovietėje žmonės nebepraleidžia 20 metų, – sako Bruno Cautrès iš Paryžiaus politikos mokslų instituto. – Jiems nepatinka būti atstovaujamiems organizacijų, jie nori atstovauti patys sau.“
Prasidėjusi globalizacija ir įgaliojimų perdavimas Briuseliui irgi sumažino senųjų partijų potenciją. Pokario dešimtmečiais, kai stiprios jėgos formavo politinį konsensusą, sparčiai augo ūkiai, o demografinės tendencijos atrodė palankios, visa apimančios partijos rinkėjams galėjo pateikti aiškų pasiūlymą: valstybinę sveikatos priežiūrą, valstybės finansuojamas pensijas. Šiandien, kai atrodo, kad vyriausybės nesugeba sustabdyti gamyklų, darbo vietas keliančių į Aziją, arba imigrantų antplūdžio, rinkėjams didžiosios partijos nebe tokios patrauklios.
Dėl didžiųjų partijų fragmentacijos sunkiau suformuoti vyriausybes. Vokietijoje jau nebe trys, o penkios nacionalinės partijos, taigi keblios koalicijos arba Austrijos stiliaus didžiosios koalicijos šalyje labiau tikėtinos. Nyderlanduose vyriausybės formavimo procesas darosi vis sudėtingesnis. Belgija vyriausybės neturi ilgiau kaip metus.
Didžiosioms partijoms klupčiojant, į žygį kyla varžovų būrys. Kai kuriose šalyse partijos, kurios anksčiau buvo nereikšmingos, prisijungė prie populiariųjų dažnai palaikydamos jėgų pusiausvyrą. Didžiojoje Britanijoje Liberalų demokratų partija, kurios partija pirmtakė praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje surinko vos 3 proc. balsų, pernai gavo 23 proc. ir prisijungė prie torių vadovaujamos koalicijos. Vokietijos žalieji, nuomonių apklausose gaunantys aukštus reitingus, po kitų rinkimų gali vėl patekti į federalinę vyriausybę. Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir Ispanijoje kyla regioninės partijos, kartais prisijungdamos prie nacionalinės valdžios arba tapdamos pagrindine parama.
Tačiau daugiausia dėmesio sulaukęs reiškinys – populistinių partijų, dažnai vadinamų kraštutinėmis dešiniosiomis, iškilimas. Toks pavadinimas gali klaidinti. Nyderlanduose Geerto Wilderso išpuolius prieš islamą iš dalies lemia šios religijos priešiškumas seksualinėms ir kitoms laisvėms, kurias taip vertina olandai. Skandinavijoje kai kurios iškilėlės savo nusistatymą prieš imigraciją pateikia kaip valstybės gerovės gynybą. Daug naujokių rinkėjus grobia ir iš kairiųjų, ir iš dešiniųjų partijų.
Tačiau joms visoms nepatinka imigrantai ir Europos Sąjunga. Jų vadovai, dažnai charizmatiškos ir telegeniškos asmenybės, koneveikia ir savo tėvynės, ir Briuselio viršūnes. Timo Soini „Tikrieji suomiai“ gali patekti vyriausybėn, kai balsų jiems laimėti pavyko pasisakant prieš darbščių suomių mokesčių naudojimą ramstant tingių Pietų Europos gyventojų nustekentus ūkius. Marine Le Pen, vadovaujanti Prancūzijos nacionaliniam frontui, partiją nuo antisemitizmo nukreipė prie klausimų, kurie visuomenei rūpi labiau – gatvėse besimeldžiančių musulmonų arba globalizacijos pavojų. Nuomonių apklausos rodo, kad kitąmet per prezidento rinkimus ji gali pasiekti antrą turą, kaip 2002-aisiais jos tėvas.
Tarpsta ne visos naujos partijos. Tačiau kelios keičia nacionalinę politiką. Danijoje Liaudies partija, pasisakanti prieš imigraciją, dešimtmetį ramstė mažumos vyriausybę už tai gaudama nuolaidų dėl imigracijos. Prancūzijoje prezidentas Nicolas Sarkozy Nacionalinio fronto šalininkus mėgina palenkti bekompromisiu požiūriu į islamą ir nusikalstamumą. Vokietijoje Angela Merkel neseniai kardinaliai pakeitė nuostatas dėl branduolinės energetikos, ir tai iš dalies paskatino (pagrįstos) baimės, kad jos krikščionys demokratai Žaliųjų partijos naudai rizikuoja prarasti dar daugiau balsų.
Tai rodo, kad pagrindinės partijos baigia išsemti strategijas, kaip tvarkytis su situacija. „Tai niekur nedings, – sako André Krouwelis iš Laisvojo Amsterdamo universiteto. – Ekonomikos krizė, arabų pavasaris, Europą spaudžianti imigracija – pripažintoms partijoms bus tik blogiau.“ Tokie triukai kaip partijos nario mokesčio mažinimas 2006 metais išbandytas Prancūzijos Socialistų partijos, arba eksperimentai socialiniuose tinkluose tikrai neprilygsta ilgalaikėms politinėms, ekonominėms ir kultūrinėms jėgoms, silpninančioms didžiąsias partijas.
Kita galima grėsmė – skilimas. „Be stiprios ideologijos didžiosioms partijoms beveik nėra priežasties laikytis vienybės, – kalba Peteris Mairas iš Europos universitetinio instituto Florencijoje. – Jeigu esi ambicingas politikas, kodėl nesuformavus savos grupės?“ Prieš atsiskirdamas 2004 metais G. Wildersas buvo liberaliosios VVD narys. Atsiskyręs jis sulaukė sėkmės, kuri padrąsins ir kitus.
