Gediminas Navaitis „Politikų psichologija“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, 232 p.
Gedimino Navaičio knyga „Politikų psichologija“ skatina užduoti nemažai klausimų, į kuriuos konkretūs atsakymai ne visuomet įmanomi. Žinomo Seimo nario veikalas nėra skirtas profesinei psichologų bendruomenei. „Politikų psichologija“ yra savitas politiko ir psichologo vaidmenų jungties rezultatas. G. Navaitis jau knygos įvade pripažįsta, kad jo išvados bus subjektyvios, nes remtasi tiesioginiais politikų stebėjimais ir konsultavimo patirtimi. Taigi atsisakoma tariamo objektyvumo. G. Navaitis knygoje renkasi psichologo, siekiančio pritaikyti savo žinias politikoje, poziciją. Kitaip sakant, tai – ir politiko vadovėlis. Ar taip pritaikytos psichologijos žinios būtinai jau yra bendrojo visuomenės gėrio šaltinis? Turbūt ne, nes dominuoja daug siauresnis profesinis interesas. Nepamirškime, kad Lietuvoje politikų ar norinčių jais tapti, kaip rodo rinkimų statistika, yra daugiau nei dešimt tūkstančių, todėl knygos skaitomumas – garantuotas, ir publika ne tokia jau siaurai specifinė. Vis dėlto aiškiai juntama, kad G. Navaitis rašo „Politikų psichologiją“ ne kaip pilietis, o, kaip tartų dalis mūsų supriešintos visuomenės, „vienas jų“.
Knygos pradžioje autorius pateikia teorines tyrimo ištakas, kurios vėliau nėra tiesiogiai siejamos su praktiniais stebėjimais ir konsultavimu. Skaitytojas, aukštąją mokyklą baigęs bent prieš penkiolika metų, knygos teorinėje dalyje atpažintų vadovėlinio pobūdžio teiginių, kurie yra ne specifinio psichologų profesionalų, o tiesiog bendrojo išsilavinimo žinijos pagrindas. Tačiau, kaip pažymi G. Navaitis, Lietuvos politikų amžiaus vidurkis svyruoja maždaug ties penkiasdešimties metų riba, todėl šią publiką reikia supažindinti su tuo, ką žino šių dienų humanitarinių mokslų studentai.
Teorinius teiginius G. Navaitis papildo konkrečiais konsultacinės veiklos pavyzdžiais, kurie, deja, dažniau iliustruoja autoriaus mintį nei ją provokuoja. Socialinis, politinis ir kultūrinis G. Navaičio kolegų Seimo narių veiklos kontekstas knygoje svarbus tik tiek, kiek jis lemia politiko biografiją, profesinį gyvenimą. Knygoje nerasime psichologinio požiūrio į politikus iš rinkėjo pozicijos. G. Navaitis save labiau tapatina ne su elektoratu, o su politine valdžia, todėl ir klausiama, ne kaip visuomenei užauginti gerų politikų, o kaip politikui paveikti visuomenę. Atsakymų į pirmąjį klausimą versijos jau pretenduotų į ne visiems įkandamą socialinį konstravimą, tačiau G. Navaitis nesiūlo visuomenei vizijų, o mąsto, kaip suteikti paslaugas politikams.
Galimas atsakymas į tokią kritiką G. Navaičio knygoje yra numanomas: psichologija posovietinėje visuomenėje prarado represyvųjį pobūdį, todėl specialisto tikslas yra ne „padėti“ abstrakčiai visuomenei (sovietmečiu tokia psichologijos kryptis buvo dominuojanti), o spręsti konsultuojamo žmogaus vidinio pasaulio problemas. Reikia suprasti, kad psichologo patarimai politikui nebūtinai naudingi visuomenei, tačiau psichologijos tarnystė visuomenei yra sovietinė atgyvena. Mūsų dienų Lietuvos psichologija, kaip ir Vakarų šalyse, jau netrumpą laiką naudinga tik konkrečiam žmogui, kuriam reikia pagalbos, o ne šaltai valstybinei sistemai. G. Navaičio knyga „Politikų psichologija“ byloja, kad tokia psichologijos slinktis Lietuvoje yra įvykusi ir pavykusi.
