Laukti liko nedaug
Nemenkus žemės plotus prieš karą valdžiusioms tradicinėms religinėms bendruomenėms atsirado vilties atgauti nacionalizuotą turtą. Vyriausybės ir Bažnyčios darbo grupė sutarė, kad užbaigus žemės grąžinimo piliečiams procesą pajudės ir nuo sovietinės okupacijos nukentėjusių tikinčiuosius vienijančių bendruomenių turtiniai klausimai.
Dvidešimt nepriklausomybės metų iš aukų gyvenusiai Bažnyčiai kadaise turėto turto beliko laukti visai nedaug. Manoma, kad žemės grąžinimo religinėms bendruomenėms procesas iš mirties taško pajudės jau po ketverių penkerių metų.
Vyriausybės kanclerio Deivido Matulionio teigimu, preliminariai skaičiuojama, kad religinėms bendruomenėms būtų grąžinta apie 18 tūkst. ha sovietmečiu nacionalizuotos žemės. Manoma, kad net 90 proc. jos priklauso didžiausius turtus valdžiusiai ir nuo religiją liaudies opiumu skelbusios sovietų valdžios labiausiai nukentėjusiai Katalikų bažnyčiai.
Kaimynai aplenkė
Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas politikų ketinimus atsiskaityti su Bažnyčia vadina keliais dešimtmečiais pavėluotais.
„Teisingas žingsnis, bet pavėluotas. Nacionalizuotos žemės grąžinimo religinėms bendruomenėms klausimą reikėjo seniai spręsti. Latvija iš karto atgavusi nepriklausomybę Bažnyčiai grąžino visą jos turėtą žemę.
Čekai įvertino Bažnyčiai negrąžintą turtą 50 mlrd. eurų ir įsipareigojo per 20 metų grąžinti, o juk Čekija, rodos, tokia liberali valstybė. Tačiau Lietuva visus porą dešimtmečių teisinosi neturtingumu“, – „Sekundei“ teigė J.Kauneckas.
Anot jo, prieš Antrąjį pasaulinį karą Panevėžio vyskupijai priklausė 50 tūkst. ha žemės, iš jos 50 ha – dabartinėje miesto teritorijoje. Nemažai žemės buvo dovanota seminarijai, veikusiai dabartinės K.Paltaroko gimnazijos pastate, miesto pakraščiuose nemenkas teritorijas valdė trys Panevėžyje prieš karą veikę vienuolynai.
Iki šiol vyskupijai, pasak Bažnyčios hierarcho, nėra grąžinta nė vieno hektaro.
J.Kauneckas sutinka, kad didelės dalies valdytų žemių atgauti Bažnyčiai nebėra galimybių. Kadaise jos valdyti plotai jau – kitų rankose. Dvasininko nuomone, uždegusi žalią šviesą sovietmečiu nacionalizuotų plotų privatizacijai, valstybė nusižengė savo pačios įstatymams.
„Dar prieš maždaug penkiolika metų buvo priimtas sprendimas, kad Bažnyčios žemės negalima nei parduoti, nei privatizuoti. Tačiau jau beveik viskas išparduota“, – pažymi J.Kauneckas.
Tiki pergale Europos teisme
Vyskupo teigimu, Bažnyčia dar nesvarsto, ką veiktų su atgautu turtu. Veikiausiai jis būtų išnuomojamas arba parduodamas. „Juk turima daug išlaidų – nemažai yra šildomų bažnyčių, komunaliniai mokesčiai, dar vargonininkams, zakristijonams atlyginimus reikia mokėti, galų gale – kunigų pensijoms. Iš dalies valstybė jas apmoka, bet – labai mažai. Duoda valstybė ne todėl, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų kunigus išlaikytų, o dėl to, kad pati Bažnyčiai yra skolinga“, – pabrėžė J.Kauneckas.
Pasak jo, išlaikyti Panevėžio vyskupiją, turinčią 113 parapijų ir 57 kurijas, per metus kainuoja apie 2 mln. litų. Iš jų 180 tūkst. litų atseikėjama iš valstybės biudžeto. Kitos lėšos – tikinčiųjų aukos.
„Dabartinės valdžios negalime apkaltinti, kad naudojasi kadaise Bažnyčiai priklausančiais pastatais, bet kad nacionalizuotos žemės negrąžino, neteisinga“, – mano J.Kauneckas.
Vyskupas neslepia pernelyg nesidžiaugiantis valdžios pažadais po kelerių metų pradėti atsiskaitinėti su Bažnyčia. Dvasininkas svarsto, jog kažin ar politikai Bažnyčią prisiminė tik iš geros valios.
„Europos Sąjungos teisės aktuose nuosavybė nepradingsta. Ji – šventa. Tiek metų neatgaunant turėtos nuosavybės būtų galima kreiptis į Europos Teisingumo teismą ir reikalauti grąžinti“, – teisinį kelią mato vyskupas.
Visą straipsnį skaitykite 2011 m. gegužės mėn. 27 d. dienraštyje „Sekundė“ arba „Facebook“ tinkle.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Dvidešimt nepriklausomybės metų iš aukų gyvenusiai Bažnyčiai kadaise turėto turto beliko laukti visai nedaug. Žadama, kad žemės grąžinimo religinėms bendruomenėms procesas iš mirties taško pajudės jau po ketverių–penkerių metų. A.Repšio nuotr.
