Mari Poisson, Sara Poisson. „Šabaš“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, 560 p.
Labiau pažįstamos lietuvių skaitytojams Saros Poisson ir jos sesers Mari Poisson romanas „Šabaš“ atsirado joms susirašinėjant kelerius metus. Sara rašė dažniausiai būdama Žiogaičių vienkiemyje Lietuvoje, o Mari – Didžiojoje Britanijoje (Londone ir Ročesteryje). Kadangi kūrinyje pinasi tai, kas tikra ir išgalvota, realių autorių nederėtų tapatinti su romano veikėjomis. „Šabaš“ neturi aiškios, motyvuotos pradžios: pradedamas tiesiog eiliniu Saros laišku apie rašymo ir fotografavimo skirtybes, tačiau galime nujausti, kad susirašinėjančiosios yra siuntusios laiškų ir anksčiau, turinčios bendrą praeitį, kurią ir bando pratęsti kurdamos tekstus viena kitai. Romanas baigiamas Mari mirtimi, kuri, kaip Vilniaus knygų mugėje teigė S. Poisson, būtina – kitu atveju susirašinėjimą esą buvę galima tęsti be galo. Romano pabaigoje miršta ir kita svarbi veikėja Olė.
Knygą sudarantys laiškai nėra tradiciniai: juos kūrė ne dominuojantys vyrai, o savo santykio su pasauliu ieškančios moterys (Sara žodį „moteriškumas“ rašo su kabutėmis). Retame kūrinyje pajusi tokį ryškų lyties akcentą, išreiškiamą gelminės moters psichikos analize, savosios tapatybės lyginimu su vyriškuoju identitetu. Kita vertus, rašant laiškus pamažu prieinama ne prie „vyriškų“ ar „moteriškų“, o labiau prie žmogiškų situacijų ir vertinimų. Sara netgi pažymi, kad lytis nėra tokia svarbi. Šis požiūrio pozicijos kitimas – vienas įdomesnių siužeto ir problemų sprendimo aspektų. Neploname romane gausu įvairiausių intelektualinių asociacijų, ryšių, filosofinių vieno ar kito klausimo interpretacijų – intertekstų (tai – dar vienas kūrinio šiuolaikiškumo ženklų), tačiau tiesioginis arba numanomas citavimas nėra savitikslis. Aišku, kad laiškų autorių intelektualumas ne parodomasis, o susijęs su asmeniniais išgyvenimais, kurie dažnai yra skaudūs.
Svarbiausias tikslas, kurį sau kelia susirašinėjančios seserys, – būti kuo arčiau gyvenimo, tikromis, autentiškomis. Nors romane daug aprašymų, vaizdinių charakteristikų, Saros ir Mari tikrovę sukuria būtent žodžiai. Bandoma ne kalbėti apie gyvenimą (tai būtų banalaus laiškų romano pavyzdys, žinomas romantizmo tradicijoje), o leisti kalbai kurti tikrovę. Seserys ne pasakoja, ką išgyvena, o patiria tai, ką kalba.
„Šabaš“ tampa romanu, kurį būtų galima apibūdinti žodžių junginiu „santykių užrašai“. Ne viename epizode Sara ir Mari akcentuoja santykio svarbą. Tik regėdamos save sesers „kalbos ekrane“, veikėjos gali suvokti, kas, kaip ir kodėl vyksta jų gyvenime. Seserystė, kaip ir bet kurie kiti žmonių santykiai, nėra duotybė, jie – sukuriami. Tai laiškų autorėms pavyksta, nes, skirtingai nei brolystės atveju, nėra dramatiškos Kaino ir Abelio konflikto įtakos. Vis dėlto Sara ir Mari lieka skirtingos iki pat romano pabaigos: pernelyg skiriasi jų gyvenamoji „čia ir dabar“ realybė, sutinkami žmonės, tampantys lyg katalizatoriais seserų santykiams plėtoti. Kiekvienas netrumpas laiškas (tai mūsų dienomis – jau retenybė) yra lyg šventadienis, Šabatas, kartu ir artėjimas prie pabaigos (šabaš): „Skrydis šiame pasaulyje – vienoje cheminėje formulėje su skausmu, Mari. Panašiai kaip žodyje „šabaš“ – ir Šabato šventė, ir baigtis, galas, paskutinioji“ (p. 559). Tekstai, kuriuose susitinka šventė ir mirtis, yra beribiai, nes pažymėti meilės („kiekvieną žmogų be didesnių pastangų galima suvokti kaip mylimąjį“ (p. 410)).
Seserys Poisson sukūrė savotišką gyvenimo enciklopediją su įvairiausiomis kultūrinėmis nuorodomis, sluoksniais ir posluoksniais. Tokio romano atitikmenimi pasaulio kine galėtume vadinti kai kuriuos Jono Meko filmus bei Dzigos Vertovo kūrinius – tai duomenų bazės, kuriose užfiksuotos šiuolaikinio ir ateities meno galimybės. Romane „Šabaš“ atpažįstama gausybė literatūros žanrų: romanas, pasaka, detektyvas, eilėraščiai, proza ir t. t. Stiliaus požiūriu kūrinys taip pat nevienalytis – susiduria šnekamoji ir rašomoji kalba. Pagaliau ir idėjos įvairialypės: nuo antikos filosofijos iki egzistencializmo, psichoanalizės. „Šabaš“ yra romanas-koliažas. Jį skaitytojai turi sudėlioti patys. Beveik kiekvienas literatūros kūrinys nėra vienareikšmis, tačiau „Šabaš“ – išskirtinis atvejis, nes atveria labai plačius mąstymo ir patirties laukus. Seserys Poisson parašė neeilinį kūrinį, lietuvių literatūros masteliu primenantį Jameso Joyce’o garsųjį „Ulisą“, kurį literatūros, filosofijos ir kultūrologijos specialistai narplioja jau ne vieną dešimtmetį.
