Mindaugas Snarskis
Pastaruoju metu vis dažniau girdėti kalbos apie tai, kad brangsta maistas. Kalbas patvirtina ir skaičiai. Statistikos departamento duomenimis, šių metų balandžio mėnesio maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos, palyginti su praėjusių metų balandžiu, padidėjo 10,3 proc., o vidutinis metinis šių kainų augimas buvo 3,9 proc. Kokios tokio augimo priežastys?
Esame globalios ekonomikos dalis, seniai nebegyvename uždaroje erdvėje, todėl pirmiausia reikėtų žvilgtelėti į pasaulines tendencijas. Jungtinių Tautų Maisto kainų indeksas – patikimiausias šaltinis norint įvertinti pasaulines maisto kainų tendencijas. Lygindami šių ir praėjusių metų balandžio mėnesių indekso vertes matome, kad pasaulinės maisto kainos išaugo daugiau nei 40 proc. Ir tai yra ilgalaikė tendencija – pasaulinės maisto kainos nesustodamos auga jau nuo 2002 metų. Maisto kainos nuo 2002 m. padidėjo beveik 112 proc.
Taigi, pagrindinė maisto kainų augimo priežastis Lietuvoje – pasaulinis maisto kainų augimas. Visos žaliavos – grūdai, mėsa, žuvis, daržovės – yra lengvai transportuojamos į bet kurią pasaulio šalį, todėl vietinės kainos tiesiogiai priklauso nuo pasaulinių. Žinoma, egzistuoja ir vietinės kainos šalies viduje, kurias didžiąja dalimi lemia konkurencija vietos rinkoje. Pavyzdžiui, nagrinėjant Baltijos šalių duonos rinką, Lietuvoje dėl didžiausio kepyklų skaičiaus konkurencija yra aršiausia, tad vidutinė duonos kaina Lietuvoje yra mažiausia – 4,18 lito už kilogramą. Latvijoje duona kainuoja vidutiniškai 5,16, o Estijoje – 4,70 lito už kilogramą (Šaltinis – „AC Nielsen Baltics“, 2010 m. spalis–lapkritis).
Vis dėlto pokytis viename regione daro įtaką ir sukelia pokytį kitame, o taip ir visame pasaulyje. Jei brangsta grūdai – brangsta ir miltai, jei brangsta miltai – brangsta ir duona. Išvada peršasi labai paprasta – norėdami suprasti, kodėl maistas brangsta Lietuvoje, turėtume suprasti, kodėl tai vyksta pasaulyje.
Pirmoji priežastis – pasaulyje didėjantis gyventojų skaičius – didėjantis daug sparčiau, nei auga maisto pramonė. Ši problema nebūtų tokia didelė, jei maistas patektų ten, kur gyventojų skaičius didėja sparčiausiai, t. y. į Afriką ir Aziją. Kaina kyla ne todėl, kad suvartojama vis daugiau, o todėl, kad tikimasi didelio gyventojų skaičiaus augimo ir dėl to kaupiamos atsargos – jei tai, kas kaupiama, būtų suvalgoma, galbūt kai kur netrūktų maisto ir tai pristabdytų kainų augimą. Bent jau artimiausiu metu šioje srityje didelių pokyčių tikėtis nevertėtų, nes net ir pati konservatyviausia gyventojų skaičiaus augimo prognozė mažėjimo nenumato bent jau iki 2040 metų. Beje, yra prognozuojančių, kad augimas nesustos ir iki 2100-ųjų.
Kalbant apie gyventojų skaičiaus augimą ir didėjantį vartojimą būtina paminėti Kiniją. Jos įtaka pasaulio ekonomikai yra labai žymi, gyventojų skaičius didžiausias pasaulyje, tad su maisto kainų didėjimu jos įtaką susieti paprasta. Kinija – antra pasaulio ekonomika, tačiau jei vertinsime gerovės rodiklį – BVP vienam gyventojui ji vis dar gerokai atsilieka nuo išsivysčiusių šalių. Vis dėlto augant gyventojų pajamoms, kinai pradeda vartoti įvairesnį maistą. Kinų poreikis auga daug sparčiau nei maisto gamyba, tai dar labiau didina maisto paklausą, ir tai taip pat prisideda prie maisto kainų augimo.
Antroji priežastis – klimatas. Visos maistinės žaliavos yra tiesiogiai priklausomos nuo orų sąlygų. Nors pastaruoju metu pasaulyje ir buvo nemažai neigiamų gamtos reiškinių, turinčių įtakos derliui, orai, kaip žinome, ne tik blogėja, bet ir gerėja. Sausras keičia lietūs, liūtis keičia giedros dienos, todėl šio faktoriaus įtaka yra nestabili ir tikrai ne vien tik neigiama. Tačiau pastaraisiais metais pasaulio derlius išties išgyveno ne pačius geriausius laikus. Blogi orai Kinijoje, Rusijoje ir kituose pasaulio regionuose taip pat prisidėjo prie maisto kainos didėjimo.
Trečioji priežastis – vis didesnis poreikis ir noras kuo daugiau žemės ūkio produkcijos skirti biodegalams gaminti. Mažėjančios naftos atsargų prognozės ir „eko“ idėjos daugelį žemdirbių privers pagalvoti, ką verčiau auginti – grūdus ar rapsus. Žinoma, kad jei biodegalams bus naudojama vis daugiau rapsų – jų kaina didės. Žemdirbiai derlių norės skirti biodegalams, o ne miltams. Kartu mažės grūdų gamyba ir augs jų kainos. Tai vėlgi brangins maistą. Čia, žinoma, galimi ir kiti scenarijai: biodegalų gaminimas iš šiaudų ir įvairūs kiti bandymai.
Ketvirtoji priežastis – politinis stabilumas, galintis daryti įtaką žaliavų kainų augimui. Labai geras pavyzdys būtų kakavos kainų augimas, susijęs su politiniais pokyčiais Dramblio Kaulo Krante. Ši valstybė yra didžiausia pasaulyje kakavos pupelių tiekėja – jai tenka apie trečdalis pasaulinės produkcijos. Susiklosčius nepalankiai situacijai šioje šalyje, visame pasaulyje brangsta kakava, o kartu ir viskas, kas iš kakavos gaminama, – pirmiausia, šokoladas.
Tokios yra pagrindinės priežastys, kurios objektyviai lemia maisto kainas. Dažnai tenka girdėti pasakymų, kad jei brangsta maistas, pirmiausia kalti prekybos tinklai ir maisto gamintojai – jie žeriasi pelną vartotojų sąskaita. Tačiau politikai dažnai pamiršta vieną paprastą žodį – rinka. Ji reguliuoja maisto kainas, ir jei tik gamintojas ar pardavėjas pamato, kad kaina per aukšta – jie iškart ją koreguoja.
Kita vertus, visi gamintojai yra tiesiogiai priklausomi nuo žaliavų kainų. Pastarųjų kitimui paaiškinti galima būtų pateikti tokią schemą: brangstant javams, brangsta ir pašarai gyvuliams, po 3–6 mėnesių brangsta ir mėsa bei žuvis. Toliau situacija klostosi taip – brangstant pašarams, ūkininkai pradeda skersti gyvulius, o to rezultatas – mažėjanti mėsos kaina, tačiau tuo pačiu 3–6 mėnesių laikotarpiu pradeda brangti pienas ir jo produktai. Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių.
____________________
Mindaugas Snarskis yra „Fazer Bakeries Lithuania“ prekybos direktorius
