B. Obama Baltuosiuose rūmuose priima B. Netanyahu dieną po to, kai JAV prezidentas supykdė žydus dėl Izraelio sugrįžimo prie 1967-ųjų sienų su Palestina.
Izraelio premjeras kalba apie nuolaidas ir dosnumą palestiniečiams, tačiau iš tiesų visos pusės toliau laidoja taikos derybų perspektyvas. Įsiplieskusi žodžių kova tarp Baltųjų rūmų ir Izraelio, panašu, baigėsi pastarojo pergale, kai JAV prezidentas Barackas Obama ėmė tikslinti ir aiškinti, ką gi turėjo galvoje kalbėdamas apie 1967-ųjų sienas tarp Izraelio ir Palestinos, tuo sukeldamas žydų auditorijos ovacijas.
„Izraelis bus dosnus dėl Palestinos valstybės dydžio, tačiau bus labai tvirtas dėl to, kur bus nustatytos sienos su ja. <…> Tačiau, kaip teigė prezidentas B. Obama, siena skirsis nuo 1967-ųjų birželio 4-osios“, – kalbėjo B. Netanyahu JAV Kongreso, o jo nariai atsistojo ir pratrūko plojimais.
Vėliau B. Netanyahu pridūrė, kad pripažįsta, jog „Palestinos valstybė turi būti pakankamai didelė, kad būtų gyvybinga, nepriklausoma ir klestinti“.
Izraelis nuo 1967-aisiais vykusio Šešių dienų karo okupavęs didžiąja dalį palestiniečių teritorijų.
B. Obama nusileido Izraeliui?
JAV prezidentas sukėlė pasipiktinimą Izraelyje ir tarp Amerikos žydų praėjusį ketvirtadienį pareiškęs, kad dviejų valstybių įkūrimas turi remtis 1967-ųjų sienų pagrindu. Sekmadienį jis kalbėjo prieš įtakingos žydų lobistinės organizacijos AIPAC narius ir ėmė tikslinti bei aiškinti savo pasisakymą. Be to, buvo matyti nebūdingi jaudinimosi ženklai: B. Obamai stovint priešais tūkstantinę Amerikos žydų auditoriją, jo kalba porąsyk kluptelėjo – kartą jis nurijo žodį ir kartą susipynė liežuvis.
„Kadangi mano pozicija buvo kelis kartus iškreipta, leiskite man įtvirtinti, ką „1967-ųjų sienos su abipusiai sutartais mainais“ reiškia. Tai reiškia, kad šalys pačios – izraeliečiai ir palestiniečiai – derėsis dėl sienos, kuri yra kitokia nei egzistavo 1967-ųjų birželio 4 dieną“, – pasakė JAV prezidentas. Jo kalbą vis nutraukdavo plojimai, tačiau ši frazė sulaukė didžiausios aplodismentų bangos.
1967-ųjų birželio 5 dieną prasidėjo Šešių dienų karas – Izraelio puolimas prieš Egiptą (tuo metu besivadinusį Jungtine Arabų Respublika), Jordaniją ir Siriją. Plati netikėtų Izraelio oro smūgių kampanija lėmė greitą karo pabaigą ir Izraelis okupavo Egiptui priklausiusius Gazos ruožą ir Sinajaus pusiasalį, Jordanijos Vakarų krantą bei Rytų Jeruzalę ir Sirijos Golano aukštumas.
Tais pačiais metais JT priėmė rezoliuciją numeris 242, kurioje pabrėžiama kiekvienos su konfliktu susijusios valstybės „teisė gyventi taikiai tarp saugių ir pripažintų sienų, laisvų nuo grėsmių ir jėgos veiksmų“. Izraelis šią formuluotę traktuoja kaip teisę turėti „apginamas“ sienas, o jų apginti, Izraelio požiūriu, neįmanoma, jei Izraelis nekontroliuoja tam tikrų palestiniečių teritorijų. Pavyzdžiui, vienu esminių įtvirtinimų Izraelis vadina Jordano slėnį, kurio didžiausia dalis driekiasi tarp okupuotų Palestinos teritorijų ir Jordanijos. Izraelis esminiu savo „apginamumo“ kriterijumi laiko ir visos palestiniečių oro erdvės kontrolę.
Būtent tai turėjo galvoje B. Netanyahu, po pirmojo B. Obamos pasisakymo praėjusį ketvirtadienį kritikuodamas 1967-ųjų sienas kaip „neapginamas“. Izraelio premjeras remiasi JT rezoliucija, tačiau tuo pačiu metu sėkmingai pamiršta, kad tame pačiame dokumente pačiu pirmu punktu reikalaujama „Izraelio ginkluotųjų pajėgų atsitraukimo iš pastarajame konflikte okupuotų teritorijų“, kas niekada nebuvo padaryta.
Erdvės palestiniečiams nepakaks
Tačiau kiek toli gali eiti, o tiksliau – atsitraukti – Izraelis? „Netanyahu greičiausiai planuoja galimai perleisti kai kurias žydų neapgyvendintas teritorijas, ne daugiau. Palestiniečiams sutikus (tiksliau, nusileidus), taip galėtų įvykti“, – IQ teigė Egdūnas Račius, Artimųjų rytų ekspertas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Tačiau, pasak jo, bet kokia dabar planuojama Palestinos valstybės forma negali būti gyvybinga be užsienio pagalbos.
B. Netanyahu kalbėdamas Kongrese taip pat pareiškė, kad turi būti užtikrinta galimybė į Palestiną grįžti pabėgėliams, kurių Jungtinės Tautos (JT) suskaičiuoja daugiau nei 4,5 milijono.
„Apie pabėgėlių grįžimą kalbos būti negali – jų tiesiog yra per daug, kad galėtų „sutilpti“ tokioje mažoje teritorijoje, bet svarbiausia – kad galėtų išgyventi. Kitaip tariant, Palestinos valstybingumo klausimas, nors yra politiškai pagrįstas, praktiškai yra sunkiai įgyvendinamas. Nebent vieninga Palestinos valstybė (kad ir dvitautė) būtų įkurta visoje tarp jūros ir Jordano upės esančioje teritorijoje“, – sakė E. Račius.
Taikos derybos nepriartėjo
„Žiūrint iš palestiniečių ir juos palaikančiųjų perspektyvos, B. Netanyahu tiesiog sutrypė bet kokias po B. Obamos pasisakymų galėjusias kilti viltis, kad derybose atsiras prošvaistė. Tuo metu sionistų stovykla tokius B. Netanyahu pasisakymus sutiko su palengvėjimu: suprask, šis ministras pirmininkas neišduos žydų valstybės, net esant tokiam Baltųjų rūmų spaudimui“, – teigia E. Račius. Anksčiau kai kurios grupės Izraelyje B. Netanyahu grūmojo vien už tai, kad šis pirmasis iš aukštų šalies pareigūnų prakalbo apie Palestinos valstybės galimybę.
Palestinos savivaldos prezidento Mahmoudo Abbaso atstovas Nabilas Abu Rudeinas pareiškė, kad B. Netanyahu nepasakė „nieko naujo“, „išskyrus tai, kad pridėjo daugiau kliūčių kelyje tikros, rimtos, ilgalaikės ir visapusiškos taikos link“.
Pats M. Abbasas anksčiau dar kartą pareiškė, kad neatnaujinus taikos derybų jis rugsėjį kreipsis į JT siekdamas tarptautinio Palestinos pripažinimo. Tačiau B. Obama perspėjo palestiniečius, kad tokie veiksmai nebus vaisingi, o Izraelio keliama problema dėl „Fatah“ ir „Hamas“ susitarimo yra pagrįsta. Palestiniečių politinės frakcijos šį mėnesį pasirašė vienybės susitarimą, pagal kurį laikinoji vyriausybė turi perimti Vakarų kranto ir Gazos valdymą ir paruošti teritorijas naujiems rinkimams.
Vakarai ir Izraelis reikalauja, kad „Hamas“ pripažintų žydų valstybę ir atsisakytų smurto, tačiau „Hamas“ pareiškė niekada nepripažinsianti Izraelio. Tuo tarpu B. Netanyahu paragino Palestinos autonomijos valdžią „suplėšyti“ sutartį su „Hamas“.
