Ekonominis atsiskyrimas euro zonoje gali pakenkti jos politinei sanglaudai. Istoriškai Europa buvo „dviejų greičių“ politikos scenoje, bet dabar tokia tampa ir ekonominė realybė.
Šiuo metu tai vyksta su euro zona, Europos integracijos širdimi. Bendros valiutos zonos pakraščiuose esančios Graikija, Airija ir Portugalija atsidūrė valstybės skolų krizės spąstuose. Tuo tarpu Vokietijos energijos remiamame šiauriniame euro zonos kampe šalių ekonomika atsigauna, ir finansai laikosi patikimai. Daugelis baiminasi, kad ekonominis atsiskyrimas gal pavirsti į gilų politinį tarpeklį.
Europos finansų ministrai padarė viską, ką galėjo, kad sudarytų įprastinio darbo įspūdį gegužės 16 dienos susitikime, kuriame turėjo dalyvauti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovas Dominique‘as Straussas-Kahnas. Pastarasis buvo areštuotas Niujorke.
Ministrai sutarė paskirti Italijos centrinio banko valdytoją Mario Draghį šiemet vėliau tapti Europos centrinio banko (ECB) vadovo Jeano Claude‘o Trichet įpėdiniu.
Tačiau esamos padėties išlaikymas taip pat reiškė leidimą gelbėti trečiąją šalį – Portugaliją – pridedant 52 milijardus eurų prie TVF jau garantuotų 26 milijardų eurų. Tuo pačiu augo nerimas, kad vis didesnėje bėdoje atsiduria pirmoji prieš metus gelbėta šalis – Graikija. Euro zonos finansų ministrai pripažino, kad galbūt yra rengiamas „švelnaus“ didžiulės jos viešosios skolos restruktūrizavimo planas.
Ekonominiai sunkumai pietų Europoje buvo aiškiai parodyti neseniai paskelbtuose duomenyse apie pirmojo ketvirčio bendrąjį vidaus produktą (BVP). Portugalija vėl įsmuko į recesiją. Nors Graikija pranešė apie stebinantį ketvirtinį atsigavimą, palyginti su 2010 metų pradžia, BVP smuko 4,8 proc. Be to, paaiškėjo, kad ekonomikos padėtis Graikijoje 2010 metų pabaigoje buvo daug prastesnė nei manyta iki šiol.
Italijos ir Ispanijos ekonomika sugebėjo augti, bet vargais negalais. Nedarbo lygis Pietų Europoje desperatiškai aukštas. Ir 2011 metų pradžios BVP duomenis vis dar turinčiai paskelbti Airijai, kuri pernai patyrė staigų 1,6 procentų nuosmukį, tenka pietietiško niūrumo dalis.
Euro zonos šerdis, priešingai, mėgaujasi šviesia ekonomikos atsigavimo saulėkaita. Vokietijos ekonomika per pirmuosius tris 2011 metų mėnesius augo užimančiais kvapą 1,5 proc. (metinis augimas – 6,1 procento).
Pernai dykinėjusi Prancūzijos ekonomika praėjusį ketvirtį augo 1 procentu. Kadangi ši pora sudaro beveik pusę euro zonos BVP, tai padėjo bendros valiutos zonai pirmąjį ketvirtį įsibėgėti iki 0,8 proc., aplenkiant Ameriką ir Didžiąją Britaniją. Augimas buvo 2,5 proc. didesnis nei tuo pačiu metu 2010 metais.
Kartu su sveikstančia ekonomika sustiprėjo ir euras – jis kainavo daugiau nei 1,4 JAV dolerio. Tačiau atsinaujinęs nerimas nervingumas dėl Graikijos kursą nusmukdė nuo gegužės pradžioje buvusio 1,5 JAV dolerio už eurą siekusios viršūnės. Vis dėlto kursas yra didesnis nei metų pradžioje. Tam padėjo ir tai, kad ECB tapo pirmuoju pasiturinčių šalių bankų, pradėjusiu mažinti pinigų kiekį apyvartoje. Jis balandį pakėlė palūkanų normą nuo 1 procento iki 1,25 procento, ir yra tikimybė, kad palūkanų norma didės dar 0,25 proc. punkto šią vasarą.
Julianas Callowas, „Barclays Capital“ ekonomistas, teigia, kad likusią metų dalį euro zonos ekonomika greičiausiai augs ne taip energingai. Pirmojo ketvirčio augimą pagražino tai, kad buvo atsispirta nuo prastos 2010 metų pabaigos.
Jau pasirodė ženklų, kad Vokietijos ekonomika gali vėsti. Gamybos užsakymai kovą smuko. Vokietijos idėjų kalvės ZEW skaičiuojamas vartotojų lūkesčių indeksas rodė gana gyvybingas nuotaikas, bet ateinančio pusmečio lūkesčiai blėsta. Nepaisant to, Vokietija atrodo nusiteikusi pirmauti šiaurinės euro zonos plėtroje.
Ekonomiškai stiprėdamos šios šalys importuos daugiau, taip padės sunkumų apgultoms pietinėms šalims padidinti eksportą į euro zoną. Vokietijos „Berenberg Bank“ banko ekonomistas Holgeris Schmiedingas tvirtina, kad Vokietija, vargusi pirmaisiais euro įvedimo metais, dabar gali savo sėkme dalytis plačiau.
Tačiau, nepaisant šio stimulo, silpnesnės ekonomikos šalys gali ir toliau sunkiai kepurnėtis. Daug importo į Vokietiją atkeliauja iš Vidurio, o ne Pietų Europos. Stiprus euras pietinėms šalims pasunkina užduotį eksportuoti į ne euro zonoje esančias šalis. O Vokietijos sėkmingos pastangos išlaikyti žemą darbo jėgos kainą reiškia, kad mažiau konkurencingos „pietietės“ turi bėgti, kad išliktų bent toje pačioje vietoje.
Be to, aukštesnės palūkanų normos, kurių dabar gali reikėti Vokietijai, suduos dar vieną smūgį labiau pažeidžiamos ekonomikos šalims. Būsto paskolų palūkanų normos Europoje ir Airijoje dažniausiai yra kintamos, o Vokietijoje ir Prancūzijoje vyrauja fiksuotos palūkanų normos.
Svarbiau tai, kad Graikijoje, kurioje, Europos Komisijos (EK) prognozėmis, valstybės skola metų pabaigoje gali siekti 158 procentus BVP, nemaloni padėtis atrodo vis sunkiau pataisoma. Be to, vis daugiau rūpesčių kelia Airijos ir Portugalijos gelbėjimas. Pasak EK, abiejų valstybių skolų našta šių metų pabaigoje peršoks per 100 procentų BVP kartelę.
Kuo ilgiau tęsis ekonominė atskirtis euro zonoje, tuo gilesnės bus jos politinės pasekmės. Rinkėjai šiauriau esančiose šalyse tampa vis labiau sunerimę dėl akivaizdžiai nesibaigiančių ekonomikos gelbėjimų. Neseniai Vokietijoje atlikta apklausa parodė, kad tik 20 procentų apklaustųjų Graikijos gelbėjimą laiko teisingu pasirinkimu, o 47 procentai mano priešingai.
Tačiau šalutinis poveikis Pietų Europoje ir Airijoje gali būti dar didesnis. Šios šalys jau ir taip vargsta besistengdamos vykdyti taupymo planus – mokėti jų gelbėjimo kainą. Kaip ilgai jos dar sutiks gerti savo bjauraus skonio vaistus, jeigu pradės tikėti, kad jų gyvenimo standartų suartėjimas su turtingąją Europa buvo atidėtas?
