J. Kublickas džiaugiasi studijomis Zalcburge, bet po jų grįš į Lietuvą.
Panevėžietis Jonas Kublickas, būdamas dešimties, pirmą kartą į rankas paėmė klasikinę gitarą. Būdamas keturiolikos pakviestas mokytis prestižinio „Mozarteum“ muzikos universiteto paruošiamuosiuose kursuose Austrijos mieste Zalcburge.
O būdamas septyniolikos sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus ir pradėjo bakalauro studijas Austrijos kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto vardu pavadintame universitete. „Dėkoju Dievui už galimybę studijuoti „Mozarteume“, – džiaugiasi J. Kublickas, svarstydamas, kad jeigu būtų ėjęs tuo pačiu keliu Lietuvoje, būtų tai tekę daryti mažesniais žingsniais. Mat Lietuvoje jauniesiems muzikams nėra gerų sąlygų mokytis klasikinės gitaros. „M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje net nėra gitaros klasės“, – stebisi klasikinę gitarą įsimylėjęs muzikas ir žada po studijų Austrijoje šią klaidą ištaisyti.
Savo studijomis Zalcburge J. Kublickas yra labai patenkintas. Džiaugiasi per kelerius metus sutikęs tiek daug aukšto lygio pedagogų ir kad jie su studentais visuomet bendrauja kaip su brandžiomis asmenybėmis.
„Lietuvoje vis dar egzistuoja patriarchalinis dėstymas, pavyzdžiui, mokytojai dažnai net neklausia, kaip norėtumei atlikti, interpretuoti kūrinį“, – studijų kokybę Lietuvoje ir Austrijoje lygino J. Kublickas.
Zalcburge jau po pirmosios pamokos jo buvo paklausta, kaip jis įsivaizduoja kūrinio atlikimą. „Jau po kelių mėnesių supratau, kad tuomet mano atsakymas dėstytojui turėjo pasirodyti kaip jaunatviškai nepagrįstas“, – pirmuosius savo žingsnius „Mozarteum“ universitete prisimena J. Kublickas. Tačiau ten esą pedagogo užduotis – ne sumenkinti pradedančiųjų supratimą, parodant, kas yra labiau išmanantis (kaip dažnai nutinka Lietuvoje), o atvirkščiai – paskatinti ieškoti loginių interpretacijų, kurios, anot J. Kublicko, padeda plačiau mąstyti kompleksiškai suvokiant atliekamą muziką. Todėl jaunuolis tąkart pedagogo buvo kantriai išklausytas.
Lietuvis džiaugiasi, kad darbas universitete vyksta be jokios įtampos ir visiškos kūrybinės laisvės dvasioje, o muzikiniai sprendimai atrandami dėstytojo ir studento diskusijų metu.
Perfrazuodamas Liudviko van Bethoveno žodžius, atlikėjas gitarą vadina mažuoju orkestrą ir pasakoja, kodėl taip mėgsta baroko muziką bei liutnią – klasikinės gitaros pirmtakę. „Baroko laikų kompozitoriai užrašydami natas, o tiksliau taip vadinamą „šifruotąjį bosą“, palikdavo daug vietos improvizacijai bei ornamentacijai, kur solistas turėdavo erdvės išreikšti savo profesionalumą bei virtuoziškumą“, – aiškina J. Kublickas.
„Mes klasikai esame labai įrėminti, atrodo, jog tik išmokstame kito užrašytą „kalbą“ ir atpasakojame ją ant scenos, o tai nėra tikriausia kūryba“, – mintimis apie muzikos stilius dalijasi atlikėjas. Kūryba, anot jo, turėtų eiti iš improvizacijos, iš poreikio į kūrinį įdėti dalelę savęs, o ne tik šabloniškai sugroti užrašytas natas.
Galbūt todėl J. Kublickas eina džiazo link ir lygina jį su baroku. „Džiazo kūrinys – kaip pirmasis teminis sakinys pastraipoje duodantis pradžią, visa kita – atlikėjo improvizacija, papildant bei išplečiant pradėtąją temą, atsispiriant virš jos. Esme tampa tai, ką atlikėjas turi pasakyti“, – užsidegęs dėsto J. Kublickas.
Jau spėjęs įsigyti elektrinę gitarą, atlikėjas tikina, kad elektronika yra neišvengiama muzikos ateitis. Vis dėlto postmodernią, o kartais ir labai avangardinę kūrybą jis vertina kritiškai. „Kur čia menas? Kur čia muzika?“, – gūžteli pečiais pasakodamas apie apsilankymus moderniosios muzikos festivaliuose, kur vyraujantis atonalumas, dodekafonija jį nemaloniai stulbina.
