Sovietmečiu pervadintas į Kapsuką, atkurtosios Nepriklausomybės metais Marijampolė susigrąžino Marijos miesto vardą.
IQ.lt šiandien siūlo smagią kelionę po netradicines Marijampolės vietas. Viktorijos Kavaliūnaitės tekstas „Marijampolė – miestas su daugybe vardų“ išspausdintas žurnalo IQ bibliotekos serijos leidinyje – esė-albume „Raktai į Lietuvos miestus“.
Viktorija Kavaliūnaitė „Marijampolė – miestas su daugybe vardų“
Marijampolė – skamba moteriškai. Kitaip ir būti negali. Marijampolė – Marijos miestas.
XVIII a. viduryje tarp Šešupės ir Jevonio upių kartu su marijonų vienuoliais jį įkūrė pamaldi grafienė Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė. Dar XXI a. pasakojama legenda apie Rožančkelį – tai pats seniausias kelias iš Kvietiškio dvaro į koplyčią, kurios vietoje šiandien stovi Marijampolės kultūros centras. Iš Kvietiškio dvaro 4,5 km grafienė ėjusi pėsčiomis ir kalbėjusi rožinį. Kai baigdavo vieną paslaptį, toje vietoje tarnai pasodindavę liepą. Priėjusi prie Šešupės, grafienė baigė kalbėti rožinį. Toje puikioje vietoje buvo nuspręsta pastatyti šv. arkangelo Mykolo bažnyčią ir vienuolyną. Neatsitiktinai per Marijampolę eina ir piligrimystės kelias.
Miestas išaugo iš XVII amžiaus Pašešupio kaimo, turėjusio 24 sodybas. 1736 m. Prienų seniūnas G. Butleris pavadino miestelį Starapole. Vadintas jis ir Senpile (Senapile). XVIII a. Starapolė sujungta su Marijampole, O 1955 m. Marijos miestas tapo Kapsuku. Taip jis buvo pavadintas revoliucionieriaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko garbei. Pastarasis jau beveik pamirštas, o jaunimo ir visai nežinomas. Kapsuko miestas gyvavo taip pat neilgai – iki nepriklausomybės atkūrimo. Kapsuke gyveno „kapsai“, nes jie „kapsi“, tarmiškai sakydami „kap“ (vietoje „kaip“), „tep“ (vietoje „taip“) ir tęsdami balsius. Visas Suvalkijos kraštas skiriamas į zanavykų ir kapsų tarmes, riba tarp jų – Višakio upelis, esantis Višakio Rūdoje.
Keičiantis valdžioms ir santvarkoms, ne tik miestas keitė vardus, bet ir gatvės. Štai romantikų pamėgta Šaulių gatvelė prieš karą vadinosi Mikalinės gatve – buvo dvaras tokiu vardu. Sovietmečiu ji tapo V. Montvilos gatve, dabar – Šaulių. Dauguma gatvių pavadintos gražiais išnykusių ar beveik ištuštėjusių kaimų vardais: Ringovėlės, Raudonųjų Šaltinių, Išdagėlių…
Tikra painiava ir su krašto pavadinimu: Suvalkija (Sūduva). Prieš porą amžių buvo Suvalkų gubernija. Lenkijoje yra Suvalkų miestas. Daugeliui gražiau Sūduva (kaip Dainava). Ir man gražiau. Dainava – dainų kraštas, Sūduva – poetų. Suvalkijos pavadinimas nesukelia jokių lyrinių jausmų: „vilkti, suvilkti, suvalkioti“… Prisimenu vieno seno žmogaus pasakojimą apie tarpukario metą. Šio krašto parapijos kunigas tikintiesiems pasiskundęs: „Na ir davė man Dievas parapiją – vieni susibėgėliai, susimetėliai: kas nuo žmonos pabėgęs, katra nuo vyro, o kas nuo vaikų.“
Sūduva – mano gimtasis kraštas, iš čia į pasaulio platybes mane vedė takai ir keleliai, vieškeliai. Čia lygumos, laukai, pievos, upeliukai ir upeliai, ežerėliai, šilai ir miškai. Tokia ramybė ir erdvė!
Tvarkingas topografinis žemėlapis ir šalia buvę vokiečiai (Kryžiuočių ordinas, Prūsija, Karaliaučiaus kraštas) tikriausiai suformavo tokį ypatingą sūduvio charakterį – rūpestingą, atsakingą, darbštų, romų, savotiškai inteligentišką ir elegantišką (kokie sūduvių tautiniai drabužiai!), taupų, o kartu sentimentalų ir lyrišką. Regis, čia turėtų gyventi daug verslininkų ir kitų su menu nesusijusių žmonių. Deja, šiame Lietuvos pietvakarių kampelyje gimsta daugiau kunigų, dainininkų, poetų. Marijampolėje gyvena ir du Lietuvos rašytojų sąjungos nariai – poetė Česlova Jakštytė ir prozininkas Justinas Sajauskas. Abu dirba Marijampolės kraštotyros muziejuje. Šioje šviesos salelėje darbuojasi ir fotografas, Tarptautinės fotografijos meno federacijos narys Romualdas Linionis – marijampolietis nuo gimimo.
Brangi man Marijampolė ne tik savo istorine praeitimi, legendomis, šviesiomis asmenybėmis ir šių laikų donkichotais. Pasivaikščiojus pašešupiais dar gali rasti senojo miesto fragmentų: prieš 100 ar daugiau metų statytų namų, gatvelių. Dažnai pereinu Šaulių gatve, esančia netoli Rygiškių Jono gimnazijos. Rodos, atsiduri XVIII a. grafienės Pranciškos įkurtame miestelyje. Už kiekvieno vos ne į žemę sulindusio namo langelio – šimtmečių ir kelių kartų žmonių istorija.
Senais laikais mieste vokiečių amatininkų dirbtuvės kaitaliojosi su žydų krautuvėlėmis. Štai Šaulių gatvėje buvo įsikūrę vokiečių amatininkai. Čia buvo skerdykla, mėsinė. Pastatyta liuteronų bažnyčia, dabar neišlikusi. Netoliese – senosios žydų kapinės, kuriose buvo laidojama XVII–XVIII a. Sako, Šaulių gatvelėje dabar gyvena nemažai romų tautybės žmonių.
Gera pabūti ir Poezijos parke šalia Šešupės ir Javonio upelio. Net keletą metų liepos mėnesio pabaigoje, per mėnulio pilnatį, čia vykdavo naktiniai poezijos skaitymai „Pilnaties šviesoje“, kuriuos rengdavo poetė ir matematikė Luana. Ant laiptelių šalia savivaldybės sėdėdavo vyresni, žolėje gulinėjo paaugliai ir jaunimas. Tą naktį niekuomet nelydavo lietus. Sakydavo, kad net policininkai tuo metu neturėdavo ką veikti.
Savo bičiulius aš, ko gero, nusivesčiau ir į Vytauto gatvę, kuria prieškario metais mėgdavo vaikštinėti gimnazistai ir miesto ponai. Kairėje gatvės pusėje, beveik prieš P. Kriaučiūno bibliotekos pastatą, auga obelis, pavasarį pražįstanti rausvais žiedais, o rudenį vedanti raudonus vaisius. Gražu miesto poetams…
Gatvės gale – kareivinės, statytos XIX a. pab. – XX a. pr. Jos glaudė ir caro armijos, ir nepriklausomos Lietuvos, ir sovietų armijos kareivius. Pastato viduje vis dar galima rasti sieninės tapybos paveikslų: „Jotvingių karys“, „Lietuvių kunigaikštis“, „Jonas Basanavičius“.
Prieškario damos šnibždėdavosi, jog tuo metu inteligentiškiausi ir galantiškiausi kavalieriai buvo karininkai, o įdomiausi pašnekovai – kunigai. Dar ir šiandien malonu užeiti į Marijonų kongregacijos Lietuvos šv. Jurgio provincijos vienuolyną, kuriame visada šiltai sutinka Jo Ekscelencija vyskupas Juozas Žemaitis MIC. Iš pradžių kongregacijos nariai galėjo būti tik kunigai. Jie vilkėjo baltas sutanas, todėl buvo gražiai vadinami baltaisiais tėvais. 1921 m. marijonai mieste atidarė gimnaziją, spaustuvę, steigė bibliotekas, amatų mokyklas, leido laikraščius, knygas. Keletą metų nuo 1999-ųjų marijonų vienuolyne veikė Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarija. J. Matulaitis mirė 1927 m., o 1987 m. paskelbtas palaimintuoju. Melsdamiesi jo koplyčioje šiandien žmonės patiria daug malonių. Nuo Lūginės kaimo piemenėlio iki palaimintojo – toks arkivyskupo kelias. Patyręs našlaičio dalią, kamuojamas sunkios ligos, dažnai nesuprastas jis troško „blogį nugalėti gerumu“.
Marijampolė – malonių miestas su daugybe vardų ir skirtingų erdvių… Ir miesto žmonėmis, kuriems Europos miestai ranka pasiekiami. Sūduvos krašto sostinė – daugiaveidė ir daugiavardė. „M“ raidė nulėmė šio miesto likimą.
