P. Almodovaro filmas „Oda, kurioje gyvenu“ pasakoja apie plastikos chirurgą, išgyvenantį žmonos netektį.
„Auksinę palmės šakelę“ nuskinti pretenduoja 20 konkursinės Kanų kino festivalio programos filmų. Ir jų tematika, ir saviti režisierių kūrybos bruožai liudija, kad šiųmečio Kanų kino festivalio programos vertinimo komisijai, vadovaujamai Roberto de Niro, teks peržiūrėti labai skirtingas kino juostas.
Vis dėlto dvi iš jų išsiskiria mistiniu siužetu, kuriame realybę keičia sapnai ir fantazijos. Jeigu esate matę Stanley’io Kubricko „Plačiai užmerktas akis“ („Eyes wide shut“), šios dvi konkursinės juostos turbūt būtų naujausi ir patobulinti S. Kubrico filmo tęsiniai.
Filmas „Miegančioji gražuolė“ pristatomas kaip erotinė moteriška fantazija.
Pirmoji juosta – vienos geriausių australų rašytojų ir kino režisierės Julios Leigh „erotinė moteriška fantazija“ (anot prancūzų spaudos) „Miegančioji gražuolė“ („The Sleeping Beauty“), pasakojanti apie jauną, tobulo kūno studentę, įsidarbinančią „miegančiąja gražuole“. Filmas pristatomas kaip atviras, tačiau kuriame prostitucija negali atrodyti vulgariai vien dėl trapaus jaunos australų aktorės ir modelio Emily Browning personažo.
Kita, ne mažiau intriguojanti kino juosta – mistifikuota kriminalinė Pedro Almodóvaro drama „Oda, kurioje gyvenu“ („La piel que habito“), sukurta pagal prancūzų rašytojo Thierry Jonquet kriminalinę novelę „Tarantulas“ („Tarantula“). Nors šįkart filmo kūrybinėje grupėje jo mūzos Penélopės Cruz nematyti, tačiau ispanišką aktorių tradiciją šikart tęsia Antonio Banderasas, įkūnijantis autokatastrofoje sudegusios žmonos vyrą, plastikos chirurgą. Jis dvylika metų stengiasi sukurti odą, kuri būtų atspari bet kokiam išoriniam dirgikliui.
Kanų kino festivalio konkursinėje programoje pristatomi ir du filmai, simboliškai atiduodantys duoklę Japonijai: vienas pasakoja apie dievų įsikūjinimą (Naomi Kawase režisuotas „Hanezu“), kitas – samurajaus istoriją (Takashi Miike „Hara-kiri: death of a samurai“).
Geografiškai filmų veiksmo vietos: nuo Vatikano (Nanni Moretti filme „Habemus papam“ rodomas įtemptas naujojo popiežiaus rinkimų procesas ), Prancūzijos, kurios Havro uoste herojus kovoja su savo įsitikinimais ir visuomenės normomis ( Akio Kaurismakio juosta „Le Havre“) iki Niujorko, kuriame buvusi roko žvaigždė iš Dublino ieško tėvo pėdsakų (Paolo Sorrentino režisuotas „This must be the place“).
M. Hazanavicius režisuotas „The Artist“ pasakoja Holivudo nebyliojo kino žvaigždės gyvenimo istoriją.
Laiko perspektyvoje kino juostose grįžtama atgal į praeitį: 1927 m. – pasakojama Holivudo nebyliojo kino žvaigždės istorija (lietuviškų šaknų turinčio Michelio Hazanaviciaus režisuotas nespalvotas filmas „The Artist“) ar 1950 m. – tėvo ir sūnaus santykiai vidurio vakarų Amerikoje (Terrence Malick juosta „The tree of life“).
Nuotaikingai pasakojama istorija apie moteris ir vyrus mažame kaimelyje kažkur tarp Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų (Radu Mihaileanu filmas „The Source“), tuo tarpu pasakojime apie mažą miestelį atskleidžiama monotonija ir nuobodulys (Nuri Bilge Ceylan režisuotas „One upon a time in Anatolia“).
Vis dėlto daugiausiai kalbama apie žmogiškus, o konkrečiau – šeimyninius santykius. Nuo dramatiškos tėvo ir sūnaus konkurencijos („Footnote“, režisierius Josephas Cedaras), ilgametės vyriškos draugystės (Alaino Cavaliero juostos „Pater“) iki motinos ir sūnaus santykių (Lynne Ramsay filmas „We need to talk about Kevin“), nuo dvylikamečio, užsibrėžusio surasti jį vaikų globos namuose palikusį tėvą ( Jean-Pierre’o ir Luco Dardenne’ų „The kid with a bike“) iki asmeninio ir profesinio gyvenimo sunkumų policininkų gyvenime (Maiwenno filmas „Poliss“) ir kaskadininko istorijos (Nicolaso Windingo Refno režisuotas „Drive“).
