Paryžius – lyg iš senos reklaminės nuotraukos.
Vilnietis studentas Edvinas Greičius turi aistrą – apsiginklavus 1961 metų japoniška fotokamera „Yashica 635“ bastytis po Paryžių ir medžioti jo aurą.
Pirmą kartą šiame mieste jis apsilankė šaltą ir šlapią 2009 m. lapkritį. Tiesa, šalta ir šlapia tuomet buvo Lietuvoje, o Paryžius pasitiko šiluma ir šiltai bendraujančiais žmonėmis. „Net ir nemokant prancūzų kalbos su jais lengva susikalbėti, mat prancūzai lengviau bendrauja, lengviau, nei mes, priima gyvenimą, jų požiūris į viską kitoks“, – kodėl iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo paryžietišką dvasią, pasakoja E. Greičius.
Iš pradžių manęs, kad vienam metropolyje bus sunku, E. Greičius nuo pat pirmų akimirkų pajuto, kad tai miestas, kuris jam artimas. Pažinęs Paryžiaus gyvenimą labiau, E. Greičius ironiškai vertina kalbas apie prancūzų „pasipūtėliškumą“ ir sako, kad Paryžius per daug internacionalus miestas, jog iš jo būtų galima spręsti apie visus Prancūzijos gyventojus. O apsilankius jaukiuose Paryžiaus priemiesčiuose ar prancūziškuose kaimeliuose gali atrasti visiškai kitokią aurą, kurios nė su žiburiu nėra sostinėje.
Prancūziškas gyvenimo būdas atsiskleidžia per tokius paprastus kasdieniškus įvykius kaip kavos gėrimas. „Jie, palyginus su mumis, gyvena kokia dešimčia metų ateityje, todėl gali sau leisti nerūpestingą sėdėjimą ir neskubrų kavos gurkšnojimą“, – mano pašnekovas. Lietuviams toks procesas, anot E. Greičiaus, tikriausiai pasirodytų kaip tuščias laiko švaistymas, o prancūzams tai – dar vienas gyvenimo malonumas.
Vis dėlto viena labiausiai įsimintinų Paryžiaus gyvenimo detalių – neišvengiami pasivažinėjimai metro. Kiek filmų sukurta šiame neišmatuojamame pasaulyje! „Viešajame transporte tikiesi sutikti liūdnus, pesimistinius veidus, tačiau Paryžiaus metro – išskirtinis“, – pastebėjo E. Greičius. Prancūzijos sostinės požeminis pasaulis – smagus: nuotaikingi muzikantai, linksmi keleivių veidai ir mieli jų tarpusavio žvilgsniai.
„Gal ir planuočiau rimčiau sieti savo ateitį su Paryžiumi, bet prancūzų kalba yra kietesnis riešutėlis nei anglų“, – E. Greičius kol kas lieka tik reguliariu savo pamėgto miesto svečiu.
Štai jums –keletas E. Greičiaus fotomedžioklės po Paryžių laimikių:
Dar keletas šiltų dienų, ir čia bus tiršta žmonių.
Kiekvienas skersgatvis meniškai atsiremia į kokį išraiškingą pastatą.
Kuo ne Vilnius?
Eifelio bokšto ažūras – tarsi medžių šakos.
Imk ir neškis
Vaizdelis lyg iš seno romantiško filmo.
Kas žingsnį – istorijos dvelksmas.
Elgantiškas dviratis Tokijo aikštėje laukia šeimininko.
