J. J. Komaras.
Naivu buvo tikėtis, kad Europos Sąjungos Teisingumo teismas nuspręs, kad Lietuvoje Malgožatos turės tapti Małgorzatomis tik dėl to, kad ištekėjo už užsieniečio. Malgožata ar Małgorzata – vis tiek niekas negalės apriboti jos teisės laisvai keliauti po visą Europą – taip pareiškė teisėjai Liuksemburge. Vis dėl to Garbusis teismas pripažino, kad pasas su vardu ir pavarde, parašytomis lietuviškomis raidėmis, gali pridaryti tam tikrų nepatogumų tai poniai. Ir nenorėjo spręsti, kaip išvengti tų nepatogumų. Teisingumo teismas nusprendė, kad atsakomybė už savo piliečių gyvenimo patogumus kitoje valstybėje yra Lietuvos teismų problema.
Liuksemburge įsikūręs teismas ketvirtadienį savo išvadoje pažymėjo, kad tvarka, kai piliečio vardas ir pavardė gali būti užrašyti tik valstybinės kalbos rašmenimis, neriboja laisvo asmenų judėjimo. „Tokios teisės nebuvimas negali atgrasinti piliečio nuo noro pasinaudoti Sutartimi pripažįstamomis judėjimo teisėmis ir tai šiuo atžvilgiu nelaikytina ribojimu“, – rašoma teismo pranešime spaudai.
Reikia pastebėti, kad teismas nenagrinėjo pavardžių rašymo problemos Lietuvoje iš esmės, kaip prigimtinės žmogaus teisės. Vis dėlto Lietuvoje ir Lenkijoje visi laukė to sprendimo kaip įrodymo, kad teisi yra viena arba kita pusė. Kitaip tariant, tikėtasi išaiškinimo, ar lenkai turi prigimtinę teisę Lietuvoje rašyti savo pavardes lenkiškai, ar vis dėlto Lietuvos valdžia turi teisę priderinti jų pavardes prie nusistovėjusios (sovietinės) tvarkos.
Lietuvos įstatymai neprieštarauja plačiai suprantamai Europos teisei, nes nelietuvina lenkų pavardės ar vardo (kaip dažnai rašoma lenkų žiniasklaidoje). Vardai ir pavardės dokumentuose egzistuoja tik kita rašytine forma – Andrzej ir toliau lieka Andžejumi, tik jau ne su „rz“, o su „ž“. Problema yra tame, kad kartais šį rašytinė forma smarkiai, net neatpažįstamai pasikeičia. Geriausias pavyzdys – britų rašytojas Shakespeare, kuris Lietuvoje tapo Šekspyru. Manau, kad ir Lietuvoje nedaug kas (bent jau vyresnių žmonių tarpe) galėtų pasakyti, kad tos dvi pavardės yra vieno ir to paties žmogaus.
Europos Sąjunga bet kokioje teisės srityje savo nariams palieka tam tikrą laisvę – tiek homoseksualių žmonių teisių, tiek šeimos, tiek religijos ar kitose srityse. Taigi sunku tikėtis, kad pavardžių rašymo srityje bus griežtesnės nuostatos. Pavardė yra tarp tų asmeninių žmogaus vertybių, kur ES nori mažiausiai kištis. Nebent bus akivaizdi diskriminacija.
Pavardžių rašyba Lietuvoje yra labiau tam tikrų Europos Sąjungos standartų arba gerų norų problema. Turiu galvoje požiūrį į tautines mažumas. Lietuvos valdžia, Lietuvos gyventojai (sprendžiant iš komentarų viešoje erdvėje) kol kas nelaiko tautinių, o ypač lenkų, mažumos Lietuvos dalimi. Ji – tarsi svetimkūnis, tik kol kas neaišku, ar jį reikia pašalinti, ar su juo susigyventi. O gal priimti kaip savo tautos atšaką?
Kai pasirodė žinia iš Liuksemburgo, Lietuvos žurnalistai atidžiai stebėjo lenkų žiniasklaidos reakciją. Pastebėjo, kad lenkai rašo, jog Teisingumo teismo sprendimas labai nenaudingas Lietuvos lenkams, nes esą „Vilniaus valdžia gali primesti reikalavimą rašyti pavardes lietuviškai“. Tie komentarai akivaizdžiai rodo, kad Lenkija mano, jog Vilniui neužteks geros valios spręsti šią problemą pagal lenkų kilmės Lietuvos piliečių norus.
Kol kas lenkai Lietuvoje patys sprendžia šį klausimą labai savotiškai. Ir valdžia neturi jokių svertų tai sustabdyti. Pernai lapkritį dėl smalsumo apvažiavau Vilniaus miesto kapines. Ir pastebėjau, kad lenkai ant paminklų pavardes rašo lenkiškai, o ne taip, kaip jos būdavo užrašytos Lietuvos piliečio pase.
