Paukštininkus keikia kreditoriai
Nudvėsusių viščiukų dvoku velžiečius vimdžiusį „Bolimos“ paukštyną gyventojai gal jau pamiršo, tačiau darbuotojai iki šiol buvusius darbdavius keikia už neatiduotas tūkstantines skolas. Įmonės bankrotas jos vadovams padėjo išlipti sausiems iš balos. Bankroto administratorė pripažįsta, kad kelių milijonų litų laukiantiems kreditoriams nieko paguodžiamo negali pažadėti, mat verslą baigusios bendrovės turtas – vos keli menkaverčiai baldai.
Bankrotas – vienas iš būdų, kaip darbdaviams nusikratyti įsipareigojimų naštos ir pradėti verslą iš naujo. Gali būti, kad vėl – iki kito bankroto. Tuo įsitikino „Bolimoje“ pusmetį paukštininku išdirbęs Valdemaras Storasta. Jei iš buvusios darbovietės jis atgautų visą teismo priteistą skolą, galėtų bent ketvertą mėnesių nesukti galvos dėl šeimos finansinės padėties. Tačiau vyras pinigų ieško ne tam, kad palepintų žmoną ir mažametę dukterį. V.Storastai gėda, kad būdamas jaunas ir darbingas nesugeba pats grąžinti skolų artimiesiems, pagailėjusiems jo šeimos, kai atlyginimo kelis mėnesius nemokėjusiam darbdaviui ji buvo nė motais.
V.Storasta – ne vienintelis, „Bolimos“ vadovus menantis piktuoju. Apgautųjų sąraše – ne tik bankrutavusio paukštyno darbininkai, bet ir stambūs verslo partneriai.
Vieni laukė algų, kiti – pašarų
V.Storasta paukštininku „Bolimoje“ įsidarbino praėjusių metų balandį.
„Jau pats pirmas atlyginimas vėlavo savaitę. Paskui vėlavimai ilgėjo – pinigus gaudavom dviem ir net trimis savaitėmis vėliau. Direktorius Boleslovas Makrickas vis žadėjo atsiskaityti rytoj. Tą „rytoj“ išgirsdavom visada, kai paklausdavom apie atlyginimus“, – pasakojo buvęs paukštininkas.
Direktorius kaskart surasdavo kuo pasiteisinti į skolas klimpstantiems darbininkams. Pamatęs, kad tokioje darbovietėje ne tik neprasigyvensi, bet dar ir į skolų liūną įklimpsi, Valdemaras ėmėsi ieškotis kito pragyvenimo šaltinio. Sparnus iš „Bolimos“ vyras pakėlė paukštyne teišdirbęs maždaug pusmetį.
„Nemačiau kitos išeities, tik ieškotis kito darbo. Esame jauna šeima, tada dukrytei nė metų dar nebuvo“, – pasakoja V.Storasta.
„Bolima“ nesurasdavo, iš ko atsiskaityti su darbininkais, nors šių atlyginimai – tik kiek didesni nei minimalūs. V.Storastai buvo numatytas apie 1050 litų uždarbis.
Tačiau susirinkimus sušaukdavęs B.Makrickas prašydavo žmonių dar pakentėti – esą įmonei atsigauti užteks mėnesio ar dviejų.
V.Storastos direktoriaus kalbos neįtikino. Vyras matė, kad paukštynas nebeturi prošvaisčių prasigyventi.
Auginamiems broileriams trūko lesalų. Pasak Valdemaro, nors paukštynai jau 40-ies dienų mėsinius viščiukus išveža pjauti, „Bolimoje“ jie užsibūdavo net ir po du mėnesius. V.Storastos teigimu, vadovai darbininkams aiškindavo, esą rinkoje trūksta grūdų, todėl įmonė negaunanti pašarų.
„Turbūt bendrovė jau buvo tiek prasiskolinusi, kad niekas pašarų nebeduodavo“, – svarsto Valdemaras.
Išėjęs pinigų neatgavo
Kad „Bolima“ skaičiuoja paskutines dienas, darbininkams įtarimų kilo, kai į pjauti išvežtų viščiukų vietą nebegavo naujos partijos – iš aštuonių Velžyje bendrovės nuomotų fermų teliko viena, užpildyta paukščiais. Vieną vakarą V.Storastai paskambinęs direktorius pranešė kitą rytą į darbą atvykti 5 val. – į skerdyklą išvežti paskutiniai viščiukai, nors šiems tebuvo dvi trys savaitės. „Mes nieko kito ir negalvojome, tik apie įmonės bankrotą. Bet B.Makrickas tą neigė, aiškino, kad paukščiai išvežami, nes laikinai nėra pašarų. Esą po savaitės vėl visi tvartai bus pilni“, – pasakojo V.Storasta.
Darbininkai buvo išleisti mokamų atostogų. Tiems, kurie buvo per trumpai išdirbę ir dar neturėjo teisės ilsėtis, teko imtis padienių darbų – tvarkyti paukštyno aplinką ar tiesiog stumdytis iš kampo į kampą. Tokia pastumdėlių padėtis užsitęsė gerokai ilgiau nei direktoriaus žadėtąją savaitę. Nutrūko atlyginimų mokėjimas.
Kai sukvietęs pavaldinius B.Makrickas pareiškė rašyti visiems prašymus eiti nemokamų atostogų arba išeiti iš darbo, V.Storasta ryžosi atsisveikinti su „Bolima“. Darbdavys jam liko skolingas maždaug 3000 litų už kelis mėnesius nemokėtą atlyginimą. Pažadėjęs per kelias dienas pinigus pervesti, B.Makrickas dingo kaip į vandenį – neatsiliepė į telefono skambučius. Kartą V.Storastai pavyko prisiskambinti su direktoriumi įmonės reikalus tvarkiusiai moteriai, tačiau šioji išsigynė neturinti laiko kalbėtis.
Biuras laidojimo rūmuose
Dovanoti pinigų jį mulkinusiems darbdaviams pats į skolas įklimpęs V.Storasta nė neketino. Vyras kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą. Šio priteista suma iš „Bolimos“ buvusiam paukštininkui atrodo įspūdinga – 8000 litų, iš jų 5000 litų – laiku su darbininku neatsiskaičiusiai bendrovei priskaičiuoti delspinigiai.
Tačiau Lietuvoje įstatymai kuriami ne tam, kad būtų vykdomi. V.Storasta dabar tuo nebeabejoja. Nors vyras su teismo sprendimu nuėjo pas antstolį, jau greitai bus penki mėnesiai, kai į jo sąskaitą neįbyrėjo nė centas.
„Bolimos“ vadovus nuo atsakomybės už įmonės skolas išpirko praėjusių metų pabaigoje paskelbtas bendrovės bankrotas.
Visą straipsnį skaitykite 2011 m. gegužės mėn. 11 d. dienraštyje „Sekundė“ arba „Facebook“ tinkle.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Nors teismas įpareigojo „Bolimą“ V.Storastai sumokėti 8000 litų, buvusiam paukštininkui realu atgauti keturis kartus mažesnę sumą.
