Didžiausias pasaulyje.
Kad toliau augintų pelnus, aludariams prireiks energingos rinkodaros. Masinėse rinkose parduodamo alaus skonis primena muilino vandens. Ar bent taip tvirtina pilstomo alaus snobai. Tad mažai ką stebina tai, kad šis alus dabar yra parduodamas naudojant rinkodarą, panašią į skalbimo miltelių.
Pasiturinčių šalių gyventojai geria gana nedaug alaus. 2010 metais JAV suvartotas alaus kiekis smuko 1,5 procento, o Vakarų Europoje – 2,3 procento, teigia Japonijos bankas „Nomura“. Tik mažytėms nepriklausomoms alaus darykloms, verdančioms „rankų darbo“ alų, sekėsi gerai. JAV šio alaus pardavimai augo 11 procentų. Labiau pasiturintys gėrikai mėgsta šį išskirtinį gėrimą, bet apskritai jie vis dažniau alų keičią į vyną ar stipriuosius gėrimus.
Dar neseniai stambieji aludariai mažėjant pardavimams pasiturinčiose valstybėse mėgino padėtį taisyti bandydami įsitvirtinti besivystančiose rinkose. Pastarąjį dešimtmetį jie įsigijo arba susijungė su vietinėmis alaus daryklomis ir taip gavo priėjimą prie svarbių tiekimo kanalų.
Apie 52 milijardų JAV dolerių vertės susitarimas 2008 metais tarp Amerikos „Budweiser“ gamintojos „Anheuser-Busch“ ir bendros Brazilijos bei Belgijos įmonės „InBev“ leido sutaupyti nemenką sumą. Šveicarijos banko „Credit Suisse“ vertinimais, sąnaudų mažinimas suliejant įmones aludarių pelnus pasauliniu mastu per penkerius metus iki 2012 metų išaugins 3 milijardais JAV dolerių.
Tačiau, remiantis „Nomura“ prognozėmis, nepaisant to, kad vargingesnėse šalyse vienam gyventojui tenkantis alaus kiekis stipriai atsilieka nuo Vakarų, vartojimas augs lėtai. Dar blogiau: kylančių rinkų pelningumas yra daug mažesnis nei išsivyčiusių rinkų.
„Beck‘s“, „Stella Artois“, „Budweiser“, „Hoegaarden“ ir kitų rūšių alų gaminanti bendrovė „Anheuser-Busch InBev“ (ABI) dabar yra pasaulinė lyderė. Šiaurės Amerikoje pardavusi trečdalį savo pagaminto alaus, ji ten uždirbo 46 procentus pelno. Tad „didysis aludarių ketvertukas“ (valdantis apie pusę pasaulinės alaus rinkos) būsimo pelno turi ieškoti savo vietos rinkose.
Bėda ta, kad gėrimų mėgėjai pasiturinčiose šalyse vis dažniau gurkšnoja namuose. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje apie pusė alaus perkama tam, kad būtų išmaukta ant sofos. Kanados alaus darykla „Molson Coors“ mano, kad 2018 metais šis kiekis gali išaugti iki 70 procentų. Pelno marža prekybos centruose yra liesesnė nei baruose, todėl tokios tendencijos gali atnešti bėdų alaus darykloms.
Jos atitinkamai keičia verslo modelį. Aludarių svajonė – alų pardavinėti it „aukščiausios kokybės“ valymo priemones, naudojant identiškas rinkodaros kampanijas visame pasaulyje, kurios būtų kontroliuojamos iš pagrindinio biuro.
Praėjusį mėnesį Danijos alaus gamintoja „Carlsberg“ pristatė naują šūkį, kurį naudos visame pasaulyje, – „Už tai reikia išgerti „Carslberg“ (angl. „That calls for a Carlsberg“). Kaip ir jos konkurentai, bendrovė energingai samdo vadovus iš didžiulių vartojimo prekių įmonių („Carlsberg“ vadovas Jorgenas Buhlas Rasmussenas anksčiau dirbo baterijų kompanijoje „Duracell“ ir skustuvus parduodančioje „Gillette“). ABI turi panašių globalios rinkodaros planų alui „Stella Artois“ ir „Becks“.
Be abejo, tai kainuos. Pirkėjai nesunkiai gali nuspręsti pirkti ne brangiais, o prekybos tinklų prekės ženklais pažymėtą pigesnį alų. Mažai kas norėtų viešoje vietoje būti matomas geriantis tokį pigų ir prastos kokybės niekalą. Tačiau kas, pasislėpęs nuo svetimų akių namuose, pasakytų skirtumus tarp alaus rūšių, ypač po penkių ar šešių butelių?
Kad išlaikytų didesnę kainą neprarasdami pardavimų, aludariai turės reklamuoti savo ženklus taip pat intensyviai, kaip tai daro prausimosi ir skalbimo priemonių gamintojai. Reklamos kūrėjai praeityje buvo nukalę įsimintinų alaus reklaminių šūkių, tokių kaip „Heineken“ atgaivina tas jūsų kūno dalis, kurių kitas alus nepasiekia“ arba „Budweiser“ reklama „Šis pumpuras yra tau“ („Budweiser“ trumpinys anglų kalba būtų „bud“ – „pumpuras“).
Tačiau tvirtindami rinkodaros biudžetus stambieji aludariai yra šykštūs. Jie paprastai investuoja tik apie 10 procentų savo pajamų, palyginti su maždaug 15 procentų, kuriuos investuoja namų priežiūros, higienos prekių ir maisto korporacijos „Unilever“ ar „Procter & Gamble“.
Vien tik tam, kad išlaikytų dabartinę padėtį, aludariai turės išleisti daugiau. Be to, besivystančiose rinkose jiems pagelbėtų ir agresyvesnės kampanijos. Aludariai tikisi, kad, Indijoje ir Kinijoje toliau augant pajamoms, gėrikai apleis arbatą, naminę degtinę ir kitą nuodingą šlamštą bei „pakels lygį“ iki aukščiausios klasės alaus.
Tuo tarpu didžiausi aludariai stiprėja. Skaičiuojant pagal kiekį, keturių didžiausių aludarių rinkos dalis išaugo nuo 22 procentų 1998 metais iki beveik 50 procentų 2010 metais (iš kurios jie į kišenę įsidėjo apie du trečdalius bendrų pajamų).
Bet tai yra niekis, palyginti su dviejų didžiausių gaiviųjų gėrimų gamintojų „Coca-Cola“ ir „PepsiCo“ dominavimu, kurios kartu užima tris ketvirčius rinkos. Tad aludarių investuotojai godžiai laižosi lūpas, planuodami naują perėmimų etapą.
Kalbama, kad „Pilsner Urquell“, „Miller“, „Peroni Nastro Azzurro“, „Grolsch“, „Dreher“ ir kitas rūšis gaminanti įmonė „SABMiller“ gali įsigyti Šiaurės Amerikos „Molson Coors“, Australijos „Fosters“, Turkijos didžiausią alaus daryklą „Efes“, nors čia ji gali susidurti su „Heineken“ konkurencija.
Taip pat kalbama, kad „Anheuser-Busch InBev“ gali siekti įgyti visišką Meksikos pagrindinės alaus gamintojos „Groupo Modelo“ kontrolę. Dabar ABI valdo pusę jos akcijų.
Kitoje svarstyklių pusėje esantys mažieji aludariai kunkuliuoja. Danijos sostinėje Kopenhagoje esančio baro savininkas Mikkelis Borgas Bjergso gamina nuostabų lengvą ir kvapnų alų, apie kurį garsas eina iš lūpų į lūpas. Jis yra vienas iš naujo sumanaus verslo modelio pradininkų. Išsinuomoję arba pasiskolinę kitų žmonių alaus daryklas „aludariai čigonai“ gamina mažyčius kiekius išradingo ir aromatingo alaus.
Šie maži aludariai gamina tokį skanų alų, kad didieji aludariai buriuojasi, mėgindami juos praryti. Kovo mėnesį ABI už 39 milijonus JAV dolerių įsigijo „Goose Island“, vieną didžiausių JAV mažųjų aludarių.
„Molson Coors“ įsigijo „Sharps“, britų nuostabaus pilstomo alaus daryklą. Tačiau šie mažiukai sandoriai nedaro didelės įtakos pagrindinei krypčiai. Amerikos 1,8 tūkst. „rankų darbo“ alaus daryklų ima tik 5 procentus vietinės rinkos.
