S. Johnsonas.
Vis dažniau tenka išgirsti žinomus Amerikos ir Europos centrinių bankų vadovų teiginius apie 2008-2010 metų finansinę krizę, kad „mes viską padarėme gerai“. Jų požiūriu, įvairūs vyriausybių veiksmai remiant finansinę sistemą padėjo stabilizuoti padėtį. Išties, kas galėtų būti blogo, jei Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinio rezervo vertybinių popierių supirkimas turbūt išties uždirbo pinigų (kurie buvo perduoti JAV iždui)?
Tačiau reikalo pristatymas tokiu būdu yra geriausiu atveju įsitraukimas į iliuziją. Blogiausiu atveju tai sukuria arogancijos įvaizdį, galintį pakenkti patikimumui, nuo kurio priklauso centrinio banko autoritetas.
Tikroji krizės kaina nėra išmatuojama jokio centrinio banko pelno ir nuostolių ataskaita ar tuo, kad Iždo departamento valdoma Blogų paskolų išpirkimo programa iš savo veiklos uždirbo ar prarado pinigų.
Kaina siekia aštuonis milijonus prarastų darbo vietų vien JAV. Užimtumas smuko šešiais procentiniais punktais nuo viršūnės ir – didžiausias nukrypimas nuo kitų po 1945 metų vykusių recesijų – dabar, praėjus 31 mėnesiui po krizės smogimo visa jėga, išlieka 5 procentiniais punktais žemiau jos.
Kainą rodo ir išaugusi grynoji federalinės vyriausybės skola privačiam sektoriui – tiksliausias rodiklis matuojant tikrąjį vyriausybės įsiskolinimą. Lyginant JAV Kongreso biudžeto biuro vidutinės trukmės prognozes prieš krizę (2008 metų sausį) ir po krizės, ši skola išaugo stulbinamais 40 procentinių punktų bendrojo vidaus produkto (BVP).
Iš tikrųjų, priežastis, kodėl dabar JAV ištiko numanoma fiskalinė krizė – kartu su išlaidų mažinimu, užgausiančiu daug žmonių – yra paprasta: bankai išlėkė į orą, o kainą moka Amerikos žmonės bei pasauliniu mastu plinta neigiamos pasekmės.
Didžiąją dalį viešosios skolos augimo JAV ir kitose šalyse lemia ne kokios nors rūšies diskretinės mokestinio skatinimo priemonės, o pajamų iš mokesčių praradimas dėl gilios recesijos. (Ir George‘o W. Busho administracijos mokesčių mažinimas labiausiai pasiturintiems, „Medicare“ receptinių vaistų kompensacijos, paskolomis finansuoti karai Afganistane ir Irake smarkiai susilpnino ilgojo laikotarpio fiskalines perspektyvas).
Galų gale, krizės kaina yra ir milijonai prarastų būstų bei sužalotų gyvenimų, kai kurių – neatstatomai.
Nekyla klausimų, ar Federalinis rezervas ar kuris nors kitas centrinis bankas turėtų mėginti apsaugoti šalies bankų sistemą nuo griūties. Siekiant pamatyti skaudžius bankų krizės padarinius nereikia žiūrėti toliau nei į ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį – laikotarpį, kurį Benas Bernanke detaliai studijavo prieš tapdamas Federalinio rezervo vadovu. Jeigu tenka rinkis – suteikti paramą ar leisti sistemai sugriūti, jūs turėtumėte rinktis paramą.
Dennisas Lockhartas, Atlantos Federalinio rezervų banko prezidentas, praėjusią savaitę jo institucijos organizuotoje viešoje konferencijoje pareiškė, kad tikslas neturėtų būti sistemos, paremtos principu „privati nauda – viešieji nuostoliai“, valdymas. Negana to, kad šie nuostoliai yra visiškai neteisingi, jie dar ir paskirstyti labai neefektyviai.
Labiausiai įmanomas tiesioginis būdas išmatuoti privačią naudą yra kompensacijos vadovams. Nuo 2000 iki 2008 metų 14 svarbiausių JAV finansų institucijų valdantys asmenys gavo kompensacijų grynaisiais (skaičiuojant atlyginimų, priedų ir parduotų akcijų vertę) apie 2,6 milijardus JAV dolerių.
Apie 2 milijardai dolerių iš šios sumos atiteko penkiems geriausiai apmokamiems asmenims, kurie taip pat buvo ir pagrindiniai rizikingų vertybinių popierių struktūrų, privedusių finansų sistemą prie bedugnės krašto, kūrėjai. Tai – Sandy‘s Weilas, sukūręs finansinių paslaugų bendrovę „Citigroup“, kuri išlėkė į orą netrukus po jo pasitraukimo, Hankas Paulsonas, stipriai išplėtęs investicinį banką „Goldman Sachs“, užsiėmęs lobizmu, kad investiciniams bankams būtų galima daugiau naudotis finansiniais svertais, tada perėjęs į JAV Iždo departamentą ir padėjęs tuos bankus gelbėti, Angelo Mozilo, sukūręs JAV būsto paskolų bendrovę „Countrywide“, pagrindinę neatsakingo skolinimo veikėją, Dickas Fuldas, užkasęs investicinį banką „Lehman Brothers“ po žeme, ir Jimmy‘s Cayne‘as, po žeme užkasęs investicinį banką „Bear Stearns“.
Galima palyginti – viešieji nuostoliai buvo didžiuliai: apie 6 trilijonai JAV dolerių, jeigu skaičiuodami apsiribosime tik federalinės vyriausybės skolos augimu. O pagrindiniai bankų vadovai vis dar tvirtina, kad jiems turėtų būti leidžiama pasauliniu mastu užsiimti stipriai rizikingu verslu, kuriame jų atlyginimas susietas su nuosavybės grąža – nepriklausomas nuo rizikos.
Pasaulio iškiliausi nepriklausomi finansų protai ilgai nagrinėjo šiuos pasiskirstymus ir, žinant ką išmokome pastaraisiais metais, atrado, kad jie nepageidaujami (daugiau informacijos paieškokite Anato Admačio tinklalapyje Stanfordo verslo mokykloje).
Jų nuomone, stambieji bankai turėtų būti daugiau finansuojami iš nuosavybės, o finansavimas galbūt turėtų siekti net iki 30 procentų jų kapitalizacijos. Tačiau bankininkai griežtai prieštarauja šiam požiūriui (todėl, kad jis greičiausiai sumažintų jų atlyginimus). Prieštarauja ir centrinių bankų atstovai (todėl, kad juos pernelyg įtikino bankininkų protestavimas).
Tai, kad centrinis bankas yra nepriklausomas ir valdomas nuo politikų atokiai besilaikančių profesionalų, turi daug privalumų. Tačiau kai žmonės šių institucijų viršūnėse tikina, kad atsakas į krizę buvo tinkamas ir kad viskas bus gerai, nepaisant to, kad krizę sukėlę finansiniai begemotai sau drambloja toliau, neišvengiamai daroma žala patikimumui.
Tai turėtų kelti nerimą centrinių bankų vadovams, nes jų patikimumas yra daugmaž viskas, ką jie turi.
Kad ir kaip būtų, JAV Konstitucija negarantuoja Federalinio rezervo nepriklausomumo. Kongresas sukūrė Federalinį rezervą, o tai reiškia, kad Kongresas gali jį sunaikinti. Nekreipimas dėmesio į tai, kokią žalą gali padaryti daug finansinius svertus naudojantys megabankai, ir „geros krizės“ mitas paprasčiausiai padidina politinio spaudimo centriniams bankams tikimybę.
____________________
Simonas Johnsonas, buvęs Tarptautinio valiutos fondo vyriausiasis ekonomistas, yra populiaraus tinklaraščio apie ekonomiką BaselineScenario.com vienas įkūrėjų, „MIT Sloan“ instituto profesorius, Petersono instituto vyresnysis specialistas. S. Johnsonas kartu su Jamesu Kwaku yra knygos „13 Bankers“ autoriai.
