Iš viso vėjo elektrinės pernai pagamino mažiau nei 2,5 proc. visos šalyje suvartojamos elektros energijos.
Žalia, švari, darni – tai tik keli epitetai, klijuojami atsinaujinančiai energetikai. Kiekvienas norėtume, kad ant daugiabučių namų stogų atsirastų saulės kolektoriai, o karštas vanduo, šildymas ir elektra beveik nieko nekainuotų. Tačiau tokių vilčių Lietuvoje nė neverta puoselėti.
Kiek daug Lietuvai reikia žaliosios energijos ir už kokią kainą? Šie klausimai viešų diskusijų arenoje į Seimą pateko balandžio viduryje svarstant naują Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą. Pastarasis buvo rašomas ir perrašomas net dvejus metus, tačiau jį priėmus vis tiek liko galybė neatsakytų klausimų, o visos suinteresuotos pusės buvo apkaltintos ir korupciniais ryšiais, ir noru pasipelnyti.
Viešojoje erdvėje įstatymo privalumai ir trūkumai buvo nustelbti politinių oponentų žodžių dvikovų. Tai, ką išgirdo ir suprato Lietuvos gyventojai, tebuvo viena – kuo daugiau mūsų šalyje bus plėtojami atsinaujinantys ištekliai, tuo brangiau vartotojams teks mokėti už elektros energiją.
Toks argumentas, įvertinus nustatytas įvairių šaltinių pagaminamos elektros supirkimo kainas, atrodo neatremiamas. Termofikacijos elektrinėse pagaminta elektra superkama po 22–30 ct/kWh, pagrindinės šalies elektros gamintojos – Lietuvos elektrinės – Elektrėnuose produkcija įkainota 30,75 ct/kWh, vėjo ir biokuro elektrinė gamina elektrą po 30 ct/kWh, hidroelektrinės – po 26 ct/kWh, o iš saulės energijos pagaminta elektra kainuoja net 1,51–1,63 lito už 1 kWh. Taigi akivaizdu, kad jeigu staiga visa Lietuvai reikalinga elektra būtų pagaminta vien tik saulės kolektoriais, paprastam vartotojui už 1 kWh tektų mokėti ne dabartinius 45 ct, o kelis (jeigu ne keliolika) kartus daugiau.
Tenka sutikti su skeptikų pastabomis, kad iš tiesų žalioji energetika neturi nieko bendra nei su ekologija, nei su staiga išaugusia lietuvių meile gamtai. Tai – tik verslas. Tiesa, vis dar valstybės (tiksliau – visų mokesčių mokėtojų) remiamas verslas, tačiau jam galioja visi investavimo pradžiamokslyje išdėstyti principai. Vienas jų – užsitikrinti stabilias pajamas, kad per kuo trumpesnį laiką atsipirktų investicijos. Taigi nėra ko stebėtis, jeigu alternatyviosios energetikos vystytojai siekia užsitikrinti stabilią (ir kuo didesnę) elektros supirkimo kainą.
Šiuo metu elektros energija, pagaminta naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, Lietuvoje superkama didesniais nei rinkos kaina (ji siekia apie 18 ct/kWh) tarifais. Skirtumas tarp nustatyto kiekvienai išteklių rūšiai tarifo ir rinkos kainos kompensuojamas iš vadinamųjų viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) lėšų, kurios yra elektros energijos tarifo dalis.
Energetikos ministro patarėjas Kęstutis Jauniškis teigė, kad šiems metams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta VIAP lėšų suma, skirta elektros energijos gamybai iš atsinaujinančių energijos išteklių, sudaro 87,8 mln. litų, dar 5,3 mln. litų kainuos iš atsinaujinančių energijos išteklių pagamintos elektros energijos balansavimas.
Seimo opozicija dūrė pirštu į tris labiausiai šiais pinigais suinteresuotas verslo grupes: „vėjininkai“, „saulininkai“ ir tie, kurie naudoja biomasę. Šiems pagaminus daugiau brangios elektros, didesnį jos kiekį supirks valstybė, ir dėl to esą elektros kaina padidės mažiausiai 10 proc. Atsinaujinančios energijos verslą vienijančios organizacijos iš karto suskubo paskelbti – teiginiai, kad žalioji energetika Lietuvos vartotojams kainuoja labai brangiai, tėra mitas.
Visų rūšių atsinaujinančios energetikos skatinimo kaina vartotojams šiuo metu Lietuvoje sudaro tik 0,5 ct/kWh elektros energijos iš vartotojų mokamų vidutiniškai 45 ct/kWh, o 2,1 ct gyventojai moka tam, kad būtų remiama elektros energijos gamyba iškastinį kurą naudojančiose elektrinėse.
Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius Saulius Pikšrys įrodinėjo, kad remiamas atsinaujinančios energijos supirkimo tarifas nustatomas tik atsipirkimo laikotarpiui. Vėliau elektros energijos kaina mažėtų, nes už įrengimus bankams būtų atsiskaityta, o „už vėją ar saulę mokėti nereikia“.
Pasak jo, dabartinėmis sąlygomis investicijos į vėjo energetikos projektus atsiperka vidutiniškai per dvylika, biomasės – per dešimt metų, o vėliau elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių išteklių tampa ypač pigi.
Tačiau savo dalį bendrame elektros krepšelyje žaliosios energijos propaguotojai labai mielai padidintų. Skelbiama, kad atsinaujinantys energijos ištekliai kartu su jau veikiančiomis jėgainėmis galėtų pagaminti ir patenkinti visą Lietuvos elektros energijos poreikį – apie 9 teravatvalandes (TWh) per metus.
Už 4 mlrd. eurų (apie 14 mlrd. litų) būtų galima pastatyti daugiau kaip 2 500 MW galios atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių jėgainių. Jos galėtų gaminti daugiau nei 7 TWh elektros energijos per metus. Tokius projektus esą yra pasirengę finansuoti ir šalies komerciniai bankai.
Tačiau tokie planai nesulaukė Lietuvos valdžios pritarimo. Energetikos ministerija, konstatavusi, kad sparti atsinaujinančių išteklių plėtra gali būti pernelyg sunki finansinė našta valstybei, pasiūlė nustatyti naują žaliosios energijos supirkimo tvarką.
Nors mažas, iki 350 kW vėjo jėgaines bus galima statyti net be detaliųjų planų ir negavus kaimynų sutikimo, S. Pikšrys abejoja, ar į jas bus skubama investuoti.
Iš naujai statomų atsinaujinančių išteklių elektrinių (kurios pretenduos į kvotą, padidintą nuo 280 iki 500 MW), kurių instaliuota galia didesnė nei 30 kW, elektra nebus superkama fiksuotu tarifu, kaip buvo iki šiol. Prie elektros tinklų bus prijungiamos tik tos jėgainės, kurios aukcione pasiūlys elektrą mažiausia kaina. Energetikos ministerija tvirtina, kad atsiradusi konkurencija apsaugos vartotojus nuo elektros kainų didėjimo, o verslininkai atkerta, kad toks principas visiškai sustabdys investicijas į žaliąją energetiką.
„Fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas – efektyviausia schema. Ją taiko dauguma ES šalių, kurios supranta, kad taip remia pažangą, ateities technologijas ir didina energetinę nepriklausomybę“, – tvirtino Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius. Anot jo, žaliosios energetikos verslui tikrai nėra sudarytos šiltnamio sąlygos – pavyzdžiui, statant vėjo jėgaines kiekvienas instaliuotos galios megavatas kainuoja apie 2 mln. eurų, o apie 70 proc. projekto vertės finansuoja bankai. Dabar nuogąstaujama, kad gauti paskolas nebus taip paprasta, nes nebeliko stabilaus tarifo garanto.
Kuo daugiau, tuo brangiau
Šiuo metu Lietuva iš atsinaujinančių energijos išteklių pasigamina tik apie 15 proc. viso sunaudojamo energijos kiekio. Tačiau Briuseliui duotiems pažadams įgyvendinti to nepakanka. Iki 2020-ųjų mūsų šalis turi išplėsti žaliosios energijos dalį iki 23 proc. Vėjo energetikos plėtra šiuo metu Lietuvoje atsilieka nuo valstybės deklaruotų tikslų – per šešerius metus buvo instaliuota tik 160 MW galios vėjo elektrinių, nors buvo planuota iki šių metų įrengti 280 MW. Iš viso vėjo elektrinės 2010 metais pagamino mažiau nei 2,5 proc. visos šalyje suvartojamos elektros energijos.
Specialistai vienbalsiai pripažįsta, kad su tradiciniais energijos šaltiniais iš atsinaujinančių išteklių kol kas konkuruoja tik hidroenergija (tiesa, įvertinus tą faktą, kad Lietuva paveldėjo galingą Kauno hidroelektrinę), o artimiausiu metu prie jos turėtų prisijungti ir vėjas. Tačiau ne viskas taip gražu, žalia ir pigu atrodo brendant gilyn į atsinaujinančių išteklių plotus.
Lietuvos energetikos instituto (LEI) Atsinaujinančių energijos šaltinių laboratorijos vadovas Vladislovas Katinas, jau du dešimtmečius nagrinėjantis atsinaujinančius energetikos išteklius, priėjo prie ne itin guodžiančios išvados: „Mes Lietuvoje turime labai ribotus atsinaujinančius išteklius. Vienintelis būdas – gaminti ką nors kita ir pirkti pigesnę elektros energiją iš kitų šalių.“
V. Katinas įsitikinęs, kad atsinaujinanti energetika yra brangi. Išimtis – tik mediena, tačiau jos ištekliai Lietuvoje yra labai riboti. Biomasė jau dabar sudaro apie 90 proc. Lietuvoje naudojamų atsinaujinančių energijos išteklių. Šiuo metu šildytis deginant medieną, šiaudus yra perpus pigiau nei naudojant dujas, tačiau biomasė netaps Lietuvos išsigelbėjimu – visų šalies miškų pakaktų vos vienam šildymo sezonui.
„Investicijos į hidroenergetiką, geotermiją gali atsipirkti per 50 metų. Tai labai ilgas laikas, todėl natūralu, kad be valstybės subsidijų, ES paramos privatus verslas tokiais projektais nesidomėtų, – kalbėjo LEI ekspertas. – Šiuo metu superkama elektros energija iš atsinaujinančių išteklių sudaro apie 4,6 proc. viso sunaudojamo elektros kiekio. Todėl vartotojas ir nejaučia didelės naštos. Tačiau jeigu gamintume pusę viso kiekio – tai vargu ar vartotojai pajėgtų įpirkti elektrą?“
Lietuva gali pasidžiaugti nuo sovietmečio turinti Kauno hidroelektrinę (HAE) – analogiškas projektas šiuo metu valstybei būtų sunkiai įkandamas. „Neapsimoka“, – visus argumentus vienu žodžiu nubraukia V. Katinas ir priduria, kad Lietuvai užsimanius pasistatyti antrą tokią hidroelektrinę, vartotojams už elektrą tektų mokėti dukart daugiau nei dabar. Dėl tos pačios finansinės priežasties planai užtvenkti Nemuną ties Alytumi taip ir liko popieriuje. Kažkada ant Nemuno buvo numatytos 4 HAE, šiuo metu – nė vienos.
Konkurencinė praraja mažėja
Kada žalioji energetika be valstybės paramos galės konkuruoti su tradiciniais energetikos ištekliais? „Šią datą lems tradicinių šaltinių – naftos ir dujų, o kartu ir elektros energijos brangimo tempai“, – dėstė V. Katinas.
Jis skaičiavo, kad jeigu elektros energija staiga pabrangtų dukart, tai žaliosios energetikos projektai atsipirktų ir be valstybės paramos. Šis laikas gana sparčiai artėja, mat elektros kainą lemia ir dujos, kurios pastaruoju metu brangsta. Energetikos ministerija taip pat pripažįsta, kad iškastinio kuro brangimas pamažu didina atsinaujinančių energijos išteklių konkurencingumą. Jau pasigirdo prognozių, kad taip gali atsitikti, kai nafta kainuos 150 JAV dolerių už barelį.
Vienintelė vėjo energetika kol kas yra arčiausiai priartėjusi prie konkurencinės ribos, skiriančios visus atsinaujinančius išteklius nuo tradicinių energijos šaltinių. Technologijoms patobulėjus, ta riba gali būti labai trapi. Tačiau Lietuva, mokslininko įsitikinimu, turi labai ribotas galimybes sparčiai vėjo energetikos plėtrai, nes mūsų šalyje itin nedaug vietų, kur vėjo jėgainės veiktų efektyviai.
Be to, vėjo jėgainės išnaudoja tik ketvirtadalį projektinės galios, nes kai nėra vėjo, reikia apsirūpinti rezervine galia.
Apie saulės energetiką esą galime kol kas pamiršti ir laukti modernių technologijų: saulės mūsų šalyje ne itin daug, todėl žiemą net ir karšto vandens negalima pasigaminti. Tačiau Artūras Skardžius, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos prezidentas, tokius argumentus atmeta – saulės mūsų šalyje yra tik šiek tiek mažiau nei Vokietijoje, kur iki 2020-ųjų saulės energija jau bus konkurencinga tradicinei energetikai. Tačiau be valstybės paramos tokio progreso verslas nebūtų pasiekęs.
Vis dėlto, kad atsinaujinantys ištekliai yra raktas nuo energetinės nepriklausomybės durų, netiki net ir didžiosios Europos šalys. Tačiau jos yra turtingos ir gali sau bei savo tautiečiams leisti žaisti su žaliu, brangiu ir madingu žaislu, pavadintu žaliąja energetika.
